1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Šiame straipsnyje apžvelgiama istoriografija, kurioje iki šiol analizuotos įvairios problemos, susijusios su tautinių mažumų tarnyba tarpukariu Lietuvos kariuomenėje. Daugiausia dėmesio joje sulaukė gausiausios tautinės bendruomenės, t. y. žydai ir vokiečiai. Išskirtinis vaidmuo teko gudams (baltarusiams), kurie kurį laiką (1918–1923 m.) tarnavo Lietuvos kariuomenės tautiniu pagrindu sudarytuose vienetuose. Su tautinių mažumų tarnybos Lietuvos kariuomenėje problemų analize susijusi istoriografija šiame straipsnyje įkontekstinama, papildant bendrą tautinių mažumų tarpukario istoriografiją apžvalga, kurioje karo tarnyba išskiriama kaip vienas, bet tikrai ne pagrindinis tautinių mažumų istorijos tarpukariu aspektas, sulaukęs istorikų dėmesio.