Straipsnyje analizuojamos Lisabonos sutartimi inicijuotos institucinės bendros užsienio ir saugumo politikos reformos. Ypatingas dėmesys skiriamas naujoms institucijoms – Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybei ir Europos išorės veiksmų tarnybai. Atsižvelgiant į tai, kad šias institucijas jau spėta pakrikštyti „ES diplomatine tarnyba“, nacionalinės diplomatinės tarnybos funkcionavimas, kuris laikomas idealiu šių laikų tarptautinių santykių veikėjo užsienio politikos įgyvendinimo modeliu, yra imamas kaip analizės atspirties taškas. Siekiama išsiaiškinti, ar pagrindinio ES gyvavimo laikotarpio dokumento pakeitimas išties reiškia ES užsienio politikos institucionalizavimą, ką suponuotų termino „diplomatinė tarnyba“ vartojimas, ir ar teisiniai bei instituciniai pakeitimai užtikrins ES bendrosios ir saugumo politikos nuoseklumą ir darną. Straipsnyje išryškinama daug reformos prieštaravimų ir nepakankamai apgalvotų sprendimų. Kalbėti apie ES diplomatinės tarnybos gimimą sudėtinga, nes, nepaisant visų naujovių, ES užsienio politika iš esmės liko nacionalinė prerogatyva.