Straipsnyje, pasitelkiant kooperacinio saugumo sistemos teorinį modelį, analizuojamos ir lyginamos 1999 m. ir 2010 m. NATO strateginės koncepcijos, tokiu būdu įvertinant svarbiausius Aljanso transformacijos pokyčius per pastarąjį dešimtmetį. Straipsnyje konstatuojama, kad nauja strateginė koncepcija yra labiau „evoliucinis“ nei „revoliucinis“ dokumentas, pamatiniai Aljanso elementai ir funkcijos išliko nepakitę. Nauju dokumentu įtvirtinamas NATO, kaip daugiafunkcės saugumo struktūros, modelis, kuriuo kolektyvinio saugumo ir kolektyvinės gynybos dimensijos yra derinamos su aktyvia stabilumo projekcijos į išorę politika (operacijos ir partnerystė). Esminis 1999 m. ir 2010 m. dokumentų skirtumas yra naujos strateginės koncepcijos daugiafunkciškumas ir aukštas ambicijų lygis (civilinių pajėgumų, priešraketinės gynybos, ginklų kontrolės, NATO-ES santykių ir kitose srityse), kuris neišvengiamai kelia sudėtingų įgyvendinimo iššūkių. Nauja koncepcija modernizavo NATO ir suteikė galimybę šalims pademonstruoti solidarumą dėl Aljanso uždavinių. Tačiau realus ambicingų nuostatų įgyvendinimas priklauso nuo gebėjimo spręsti įsisenėjusias Aljanso problemas, o tam reikės palankių tarptautinių aplinkybių, didelių išteklių ir tvirtos šalių politinės valios.