Azerbaidžanas, stipriausia Pietų Kaukazo valstybė, tuo pat metu yra ir viena pažeidžiamiausių regione. Viena vertus, šalis jau daugiau nei du dešimtmečius susiduria su teritorinio vientisumo problema dėl „įšaldyto“ konflikto su Armėnija dėl Kalnų Karabacho regiono. Kita vertus, pastaruoju metu Azerbaidžanas tampa svarbia grandimi Europos energetikos politikoje. Jei Azerbaidžanas pradėtų karą dėl Kalnų Karabacho, pastarąjį dešimtmetį vykdyta ambicinga energetikos politika siekiant tapti reikšmingu naftos ir dujų tiekimo iš Rytų į Vakarus centru, būtų pasmerkta nesėkmei. Visgi tuo pat metu nesureguliuotas dalies šalies teritorijos kontrolės klausimas yra didžiausia kliūtis darniam šalies vystymuisi ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Taigi šiuo metu Azerbaidžanas susiduria su dilema – imtis „griežtojo“ saugumo priemonių ir atkurti teritorinį vientisumą, apie ką nuolat užsimena aukščiausi šalies politikai, ar visas pastangas skirti į Europą orientuotos energetikos politikos plėtrai, teigiamai veikiančiai tarptautinį šalies prestižą. Dar daugiau, kyla klausimas, ar egzistuoja „vidurio kelias“, leidžiantis Azerbaidžanui pasiekti abu aukščiau įvardytus tikslus. Straipsnyje, remiantis struktūrinės ir santykinės galios koncepcijomis, nagrinėjami Azerbaidžano saugumo balanso veiksniai ir pateikiami siūlymai dėl šalies saugumo padėties stabilizavimo.