Šiame tekste analizuojama, kaip keičiasi ES, reaguodama į euro zonos krizę ir kokias naujas formas įgauna diferenciacija. Jame plačiau aptariamos kelios tezės. Pirma, nepaisant raginimų „užbaigti kurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“ ir žengti link federacinės sistemos, kurioje bendra valiuta ir pinigų politika papildoma bendru biudžetu, skirtu asimetrinių ekonominių šokų sušvelninimui, kol kas nemažai ES priimtų reagavimo į krizę priemonių kaip tik veikiau rodo mėginimus išvengti tokio scenarijaus. Antra, diskusija apie Šiaurės ir Pietų skirtį atrodo patraukli savo paprastumu, bet ji yra tik krizės metu susidariusios padėties supaprastintas fiksavimas, slepiantis didelę šalių įvairovę kiekvienoje grupėje ir jų padėties kitimą. Trečia, taip pat būtų pernelyg paprasta pagrindinę ES valstybių narių skirtį išvesti tarp euro zonos ir jai nepriklausančių šalių grupių, nes kaip nagrinėjama šioje studijoje, kiekvienoje iš šių grupių taip pat esama svarbių preferencijų skirtumų ir tikėtinų diferenciacijos scenarijų. Galiausiai, vykstanti diferenciacija įvertinama Lietuvos interesų kontekste ir formuluojamos pagrindinės politikos dilemos, iškylančios Lietuvai dalyvaujant naujose integracijos iniciatyvose – prisijungus prie euro zonos ir siekiant būti ES „branduolio“ valstybių grupėje.