Straipsnyje aptariamos naštos pasidalijimo sprendimų aljanse teorijos ir jomis remiantis vertinamas Lietuvos sprendimas vadovauti Provincijos atkūrimo grupei (PAG) Afganistane. Literatūroje įvardijami keli veiksniai, darantys įtaką tokiems sprendimams. Juos galima sugrupuoti į sisteminius ir vidinius. Tarp pirmųjų išskirtini grėsmės suvokimas, priklausymas nuo aljanso, vidinė aljanso politikos dinamika, o tarp antrųjų nagrinėtini tokie elementai kaip valstybės autonomija, elito konsensusas, vykdomosios valdžios manevrų laisvė, biurokratinė politika ir organizacijų interesai, strateginė kultūra ir valstybės identitetas. Straipsnyje daroma išvada, kad dalyvavimą pačiose NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgose paaiškina sisteminiai veiksniai, tokie kaip priklausomybė nuo Aljanso, o Lietuvos sprendimą prisiimti atsakomybę vadovauti PAG geriausiai paaiškina tuo metu susiklosčiusios strateginės kultūros ypatybės ir biurokratinės politikos veiksniai.