Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis yra vienas iš valstybės gynimo konstitucinių pagrindų ir nustato valstybės gynimą piliečiams kaip teisę, tačiau kartu ir kaip pareigą. Šis Konstitucijos straipsnis palieka įstatymų leidėjui diskrecijos teisę įstatymu detalizuoti piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą įgyvendinimo tvarką. Dėl ginkluotųjų pajėgų pertvarkymo į profesionaliąją ir savanorių kariuomenę tampa aktualus klausimas dėl kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, kuri šiuo metu nors ir sustabdyta, tačiau nėra panaikinta, konstitucingumo. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs dėl karo prievolės sustabdymo konstitucingumo, tačiau tai nereiškia, kad visi su karo prievole susiję klausimai išnagrinėti. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti visuotinės karo prievolės konstitucinį pagrindą ir kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, konstitucingumą. Todėl nagrinėtinas klausimas, ar visuotinė karo prievolė, jeigu ji būtų įgyvendinama, atitinka konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir karinio teisingumo principus1. Atitinkamai keliamas klausimas, kaip karo prievolę lemia konstitucinis valstybės apsaugos užtikrinimo tikslas. Dėl augančio kariuomenės panaudojimo užsienyje, tačiau mažėjančio karo prievolininkų poreikio nagrinėtina, ar visuotinės karo prievolės sustabdymas kaip gynybos reformos dalis toliau galima tam, kad būtų užtikrinta valstybės gynyba. Atsakant į išsikeltus klausimus bus atsigręžta į gausią ir ilgametę Vokietijos konstitucinę doktriną, kurioje pateikiami Pagrindinio Įstatymo, kaip steigiamosios valdžios teisės akto, išaiškinimai, neabejotinai galintys padėti interpretuoti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą (visuotinę) karo prievolę.