Kilus Ukrainos krizei ir Vakarams paskelbus sankcijas Rusijai, šios šalies politinis elitas sugrįžo prie jos užsienio politikos tradicijai būdingos retorikos apie Aziją kaip atsvarą Europai ir JAV. Priešingai nei ankstesniais etapais, šįkart objektyvių šalies strateginių ir ekonominių poreikių pripažinimas leido tikėtis tikro proveržio santykiuose su tarptautinės politikos ir ekonomikos centru vis labiau virstančiu regionu. Tačiau pirmiausia Rusijai reikėjo susidoroti su ilgalaikėmis savo Rytų vektoriaus problemomis, tarp kurių svarbiausia tebebuvo auganti jos Azijos politikos priklausomybė nuo Kinijos. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti Maskvos užsienio politikos Azijoje išsikeltų tikslų ir pasiektų rezultatų atitikimą per 2014–2016 metų laikotarpį, ypač pabrėžiant pamatinį jos siekį tokiu būdu įgauti daugiau manevro laisvės globaliu ir regioniniu tarptautinės politikos lygmenimis.