Šaltojo karo pabaiga žymi pasikeitusį konfliktų pobūdį – šiandieniniame pasaulyje asimetriniai karai, kontrsukilimai ir kontrterorizmas yra ne tik aktualios, bet ir bene didžiausią kultūrinių veiksnių pažinimo poreikį keliančios grėsmės. Nors kultūros ir religijos pažinimo svarba tarptautinių operacijų metu vis labiau pripažįstama, tačiau karių kultūrinio išprusimo standartizavimo NATO lygmeniu nebuvimas tarptautinėse operacijose dalyvaujančių karių kultūrinio išprusimo mokymus palieka nacionalinių valstybių atsakomybės sritimi. Tai savo ruožtu turi įtakos bendroje koalicijoje dirbančioms šalims, skirtingai interpretuojančioms karių kultūrinį išprusimą ir jo poreikį tarptautinių operacijų metu. Straipsnyje apžvelgiama, kaip istoriškai formavosi karių kultūrinio išprusimo diskursas kariniame kontekste, taip pat kultūrinio išprusimo terminų ir sampratų įvairovė tiek akademiniame, tiek kariniame kontekste. Kartu pasitelkiant Allison Abbe suformuotą karių kultūrinio išprusimo kompetencijų modelį, analizuojama kultūrinio išprusimo raiška didžiųjų NATO valstybių ir Lietuvos karinėse doktrinose bei kituose kariuomenės veiklą ir karo tarnybą reglamentuojančiuose dokumentuose. Analizės objektu pasirinkta Lietuva ir keturios didžiosios NATO valstybės, institucionalizavusios karių kultūrinio išprusimo mokymus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Kanada. Šiame lyginamajame kontekste Lietuvos atvejo analizė yra kertinė: leidžia palyginti ir įvertinti nacionalinės valstybės indėlį į karių kultūrinį lavinimą didžiųjų NATO valstybių kontekste.