Šiame straipsnyje analizuojama rusiškoji šiuolaikinės karybos samprata nuo 2008 m. Rusijos–Gruzijos karo ir atsiradę šios sampratos pokyčiai po 2014 m. prasidėjusio karinio konflikto Rytų Ukrainoje. Ši samprata formuojama nagrinėjant viešai prieinamus Rusijos karininkų, karybos ekspertų ir analitikų parengtus tekstus ir kalbas. Straipsnyje yra bandoma įvertinti, kaip Rusijos karinės praktikos Rytų Ukrainoje daro įtaką jos požiūriui į šiuolaikinę karybą, būtent kokie nauji karybos tipai (kaip terminija) atsiranda Rusijos kariniame žodyne. Pateikiama Rusijos karo tipų ateities vizija ir jos argumentai dėl labiausiai tikėtino ateityje lokalinio karo atvejo Rusijos atžvilgiu. Nuodugniai analizuojamos asimetrinės, tinklinės, hibridinės karybos, spalvotos revoliucijos, kontroliuojamos chaoso ir informacinės bei elektromagnetinės kovos tipų interpretacijos rusiškoje karinėje mintyje, kurios suvokiamos kaip šiuolaikinės karybos realizavimo formos. Šių karybos idėjų kilmės paieškos atskleidžia, kad Rusija labiau linkusi mėgdžioti Vakarų valstybių, ypač JAV, karines patirtis, o ne atvirkščiai – elgtis adaptyviai ir konceptualizuoti savo naujausias karines patirtis kaip ateities karybos vizijas.