Rusijos vyriausybė gana gerai išmoko naudoti dezinformaciją kaip valstybės valdymo priemonę. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir 2016 metų JAV prezidento rinkimų šis klausimas atsidūrė šiuolaikinių politinių diskusijų ir mokslinių tyrimų dėmesio centre. Nors Vakarų komentatoriai dažnai pervertina Rusijos informacinių operacijų pasiekiamumo ribas ir veiksmingumą, Kremlius neabejotinai turi didelių ambicijų informacijos srityje. Iš tiesų nuo 2012 metų pasirodė daugybė aukštesnio rango Kremliaus pareigūnų pareiškimų, pabrėžiančių poreikį konkuruoti informacijos srityje. Daug kartų kalbos tapo pajėgumais, o pajėgumai – operacijomis. Rusijos taikomas informacinio karo metodas nėra nusistovėjęs, jis nuolat keičiasi pagal „išmoktas pamokas“. Šiame straipsnyje nagrinėjama ypač novatoriška nauja šio metodo tendencija – pilietinės visuomenės subjektų įtraukimas į Kremliaus idėjinio turinio platinimą. Režimo interesų labui užsienyje vis dažniau pasitelkiamos institucijos, kurios paprastai nėra siejamos su informacijos valdymu. Daugelis ėjo tuo pačiu keliu kaip žurnalistika, kuri Putino režimo pradžioje buvo priversta tarnauti Kremliaus norams, išnaudojama kaip vidaus kontrolės priemonė ir galiausiai naudojama užsienyje, beveik sklandžiai koordinuojant valstybės informacijos kampanijas. Nors vis dar vyksta pradinis šio visos visuomenės įtraukimo metodo plėtros etapas ir šiuo metu gali pasirodyti, kad dėl to nevertėtų nerimauti, dėl Rusijos kišimosi ypač pažeidžiamoms šalims vertėtų suvokti šią tendenciją ir svarstyti galimas atsakomąsias priemones.