Jau daugiau nei dešimtmetį Baltarusijoje įsitvirtinęs autoritarizmas vis dar sunkiai paaiškinamas fenomenas. Straipsnyje analizuojamas vienas iš kovos dėl valdžios instrumentų – politinio elito – valdančio ir opozicinio – retorika, kuria siekiama mobilizuoti visuomenę politinėje kovoje. Valdžios ir opozicijos retorika analizuojama trimis aspektais: kaip konkuruojantys elitai kalba apie šlovingą praeitį, degradavusią dabartį ir utopinę ateitį. Pagrindinė tokios retorikos dimensija – aiškiai identifikuoti tautos nuosmukio šaltinį, todėl per kolektyvinį veiksmą tauta įveiks nuosmukio priežastis ir atgaus pirminę harmoningą esmę. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad pasitelkus šią trinarę retorikos struktūrą, Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai pavyks trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu užsitikrinti išlikimą valdžioje. Tačiau išvada gali pasirodyti šokiruojanti: dabartinei Baltarusijos valdžiai pavyko įtikinti visuomenę, kad tikrasis šalies klestėjimas buvo realizuotas Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu nors ir dėl trumpo, tačiau pragaištingo opozicijos valdymo, taip pat dėl dabartinės opozicijos veiklos šalis patiria kai kuriuos sunkumus, tačiau utopinė ateitis jau yra realizuota. Opozicija, kol ta dabarties utopija bus grindžiama minimaliu ekonominiu išgyvenimu ir visuomenės tikėjimu, kad visi tikslai jau pasiekti, neturi galimybės mobilizuoti kritinės masės savo idėjoms paremti ir patekti į valdžią.