Dabartinis transatlantinis kivirčas išreiškia ne tik nesutarimus specifiniais tarptautinės politikos klausimais (pavyzdžiui, karas Irake). Antiamerikietiškų nuotaikų pakilimas Europoje, kaip atrodo, liudija, jog transatlantinis aljansas patiria gilesnį skilimą. Keli skirtingi šio reiškinio aiškinimai nėra nesuderinami tarpusavyje, nes juos galima sujungti pasitelkus bendresnę hipotezę, kuri atkreipia dėmesį į skirtingas ideologijas (jas daugmaž nusako individualizmo ir kolektyvizmo terminai), vyraujančiomis atitinkamai rytinėje ir vakarinėje Atlanto (galbūt net Lamanšo sąsiaurio) pusėje. Šis skirtumas pasireiškia tiek šalių vidaus politikoje, tiek jų veiksmuose tarptautinėje arenoje. Amerikiečių nepasitikėjimas didele valdžia ryškiai kontrastuoja su Europos etatizmu; amerikiečių nenoras paklusti viršnacionalinei tvarkai kontrastuoja su europiečių pasirengimu pripažinti tokią tvarką. Vidurio ir Rytų Europos šalys palaikė Amerikos pusę Irako konflikto metu savo saugumo sumetimais; tačiau jos taip pat siekia glaudesnės Europos integracijos savo ekonominės pažangos sumetimais. Šie du tikslai gali pasirodyti nesuderinami, jeigu Europa nepajudės link individualistiškesnio ir dinamiškesnio anglosaksiškojo ekonominio modelio, skirtingo nuo to ,,socialinės rinkos“ modelio, kurį gina Vokietija ir Prancūzija.