Nors Baltijos jūros regionas atrodo lyg ideali vieta, kur būtų galima suformuoti klasikinį pilnavertį regioninį saugumo režimą, ši prielaida iš esmės pasirodo esanti klaidinga. Deja, į regioninį formatą niekaip negali įsitekti Rusija. Todėl tiktai platesnio masto tarptautinės institucijos yra pajėgios spręsti Baltijos saugumo dilemą ir vykdyti konfliktų prevencijos funkciją. 1991-1994 metais su šia užduotimi sėkmingai susidorojo - ESBK. ESBK buvo tas tarptautinis formatas, kuris užtikrino sėkmingą Rusijos kariuomenės išvedimą iš Baltijos valstybių. Tačiau netrukus tapo aišku, kad ESBK mažai kuo gali pagelbėti toliau galutinai reguliuojant ir normalizuojant Baltijos valstybių ir Rusijos tarpusavio santykius. Prasidėjusį regioninį Šaltąjį karą galėjo užbaigti tiktai įtaka tokių tarptautinių institucijų, kurios yra pajėgios lygiaverčiai bendrauti su Rusija. Tokia institucija ir tapo NATO. Iš pradžių sujungusi savo buvusias priešininkes į NACC, po to į EAPC bei PfP programas, o 2002 metais apsisprendusi priimti į savo gretas Baltijos valstybes, NATO sugebėjo surasti ir dar ypatingą santykių institucionalizacijos su Rusijos formą. Todėl, galima sakyti, kad iš esmės saugumo režimas Baltijos jūroje iš esmės tampa NATO centrišku režimu, nes netgi tos šalys, kurios formaliai nėra NATO narės, vis tiek bus užmezgusios solidžius ryšius su šia organizacija. Tai jau seniai galioja Suomijos ir Švedijos atžvilgiu ir pradeda galioti Rusijos atžvilgiu.