Straipsnyje mėginama pažvelgti į nepriklausomos Lietuvos užsienio ir saugumo politiką kaip į valstybės identiteto formavimosi procesą. Analizė grindžiama socialinio konstruktyvizmo metodologija, pabrėžiančia lemiamą nematerialių veiksnių vaidmenį tarptautinės sistemos raidoje. Straipsnis pradedamas Lietuvos geopolitinės aplinkos, kaip skirtingai konstruojamų identitetų sąveikos, pristatymu. Šiame kontekste nagrinėjama Lietuvos vieta ir vaidmuo ES Šiaurės dimensijoje iki narystės ES ir jai tapus ES nare. Analizuojant Lietuvos užsienio politikos gaires po dvigubos plėtros etapo plačiau apžvelgiamos jos dalyvavimo naujausiose ES užsienio politikos iniciatyvose problemos ir perspektyvos bei jos santykis su ES Rytų dimensija. Straipsnyje teigiama, kad Lietuva, siekdama tapti regioninio bendradarbiavimo centru, kuria pilietinės valstybės tapatybę telkdama kitas valstybes sektino pavyzdžio galia. Tačiau regioninė Lietuvos tapatybė dar tik formuojasi: užsienio politikoje pretenzijos sujungti Šiaurę, Pietus ir Rytus idėjiškai yra nepakankamai pagrįstos, o regioną vienijančio naratyvo tėra tik užuomazgos. Savo nuostatomis Lietuvos užsienio politikos pagrindimas yra artimesnis ES Šiaurės, o ne Rytų dimensijai.