Straipsnyje analizuojamas tarpukario Lietuvos kariuomenės formavimosi kontekste vykęs karo tarnybos patrauklumo didinimo procesas, atskleidžiant jo struktūrinius aspektus ir priežastinius ryšius su šiandien aktualiais nacionalinio saugumo iššūkiais. Aptariamos pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė to meto valdžia: neigiamas visuomenės požiūris į karo prievolę, kariuomenės komplektavimo sunkumai, menka motyvacija. Siekiant formuoti teigiamą karo tarnybos įvaizdį, buvo diegiamos kompleksinės vidinės motyvacinės priemonės: gyvenimo sąlygų kariuomenėje gerinimas, švietimas, profesinis rengimas, ir išorinės motyvacinės priemonės: patriotinio ugdymo stiprinimas, viešųjų ryšių priemonės, simboliniai ritualai. Istorinė analizė leidžia teigti, kad kariuomenės patrauklumui esminę reikšmę turi ne tik geopolitiniai veiksniai, bet ir socialinė aplinka, tarnybos sąlygų kokybė bei pilietinės visuomenės brandos lygis. Šios įžvalgos aktualios šiuolaikinėje karo prievolės politikos formavimo diskusijoje, siekiant kurti tvarią ir visuomenės palaikymu grįstą nacionalinio saugumo sistemą.