Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

After they had emerged as national republics in 1918, the Baltic states spent the first hundred years of their independence as small, isolated, poorly defended countries that sought to foster their national identity nonetheless. Geopolitically speaking, they had little influence on their environment, rather constituting an area of geopolitical interests of other states. The geopolitical visions of the 21st century picture them as part of an integrated Euro-Atlantic space with good potential to become members of the centre of power that is currently taking shape in Central Europe or provide a strong Western European border next to the weakening Russia. The 21st century will be the age of US leadership, putting the Baltic states, as allies to the US, in a safer position than they were in the last century.

Baltijos valstybės, atsiradusios kaip tautinės respublikos 1918 metais, pirmąjį nepriklausomybės šimtmetį praleido kaip mažos, izoliuotos, menkai apginamos, tačiau tautinę tapatybę puoselėjusios valstybės. Geopolitiškai jos menkai galėjo daryti įtaką aplinkai ir buvo veikiau kitų valstybių geopolitinių interesų zona. XXI amžiaus geopolitinėse vizijose jos matomos kaip integruotos euroatlantinės erdvės dalis, turinti geras galimybes tapti naujojo Vidurio Europoje besiformuojančio galios centro narėmis arba stipriu Šiaurės vakarų Europos pakraščiu šalia silpstančios Rusijos. XXI amžius bus JAV lyderystės amžiumi ir tai suteiks galimybių Baltijos šalims – kaip JAV sąjungininkėms – jaustis saugesnėmis nei praėjusiame šimtmetyje.

Straipsnyje kalbama apie pastaraisiais metais plačiau naudojamus ateities tyrimo metodus, jų galimybes ir kai kurias išvadas, koks XXI amžius iš tikro bus. Planavimas iki šiol nepasiekia to patikimumo lygio, kuris leistų sukurtus scenarijus laikyti patikimais. Taigi, futurologija ar ateities tyrimai iki šiol balansuoja tarp mokslo ir meno. Šiandieninis ateities tyrimo metodų arsenalas leidžia sukurti keletą ar net keliolika tipinių vidutinės ir ilgesnės trukmės ateities scenarijų. Juos noriai rašo ir atskirų valstybių ir tarptautinių organizacijų ekspertai, ir pavieniai futurologai ir savamoksliai ateities prognozuotojai. Manoma, kad egzistuoja keletas objektyviai veikiančių visuomenės raidos ir ekonomikos dėsnių, taip pat prognozuojami ekologijos, biologijos, etikos raidos ypatumai. Bet koks ateities planavimas nėra apsaugotas nuo nenumatytų reiškinių ir jų pasekmių, nuo politinių sprendimų, kuriais griaunama natūrali visuomenės raida, tad joks scenarijus negali pretenduoti būti neginčijamas. Dažniausiai sutinkamuose ateities projektuose vyrauja noras įgyvendinti kokį nors pavyzdinės šalies modelį, nugalėti visuomenės raidos negeroves ir kurti savotišką svajonių bendruomenę, stimuliuojant naudingas ir slopinant žalingas tendencijas. Scenarijaus galutinis variantas priklauso nuo jį kuriančiųjų išankstinio nusistatymo. Ateities strategijų kūrimas ir pateikimas šiandien yra didele dalimi užsakomasis projektas, verčiantis futurologus kurti daugiausia technologijos progreso nulemto be konfliktų pasaulio scenarijų. Tai verčia scenarijus beverčiais intelektiniais produktais, neturinčiais realios praktinės reikšmės. Kita vertus, nepriklausomi ekspertai pateikia realistiškesnius scenarijus, kuriais galima remtis planuojant vidutinės ir ilgos trukmės civilizacijos raidos procesus. Šiandien ateities planavimo literatūroje vyrauja vadinamieji amerikietiškojo ir europietiškojo vystymosi scenarijai, numatantys dabar egzistuojančios pasaulio tvarkos tęsinį. Vis daugiau nagrinėjama Kinijos (ar Rusijos) iškilimo galimybė, naujojo kalifato, naujojo mesijo atsiradimo ar orveliškosios ateities scenarijai.

The aim of this text is to describe the methods of future studies, its possibilities and limitations, as well as to make some predictions about the real picture of the development of the 21st century. However, the planning is still not very reliable, and far from a “road map” framework. Thus, future studies are still balancing between science and scientific/artistic fiction. The set of methods of future investigation permits one to compose a few or even up to dozens of medium term or long term scenarios of the world’s future. There are a few well-proven laws of social and economic development as well as some partially predictable phenomena in the area of environment, biology, human ethic, etc. No future planning is secure from unpredictable phenomena – “black swans” – and their impact, nor secure from “political decisions” that destroy natural developments in society. So no one scenario can pretend to be absolutely right. The most frequent future scenarios are based on the wish to implement a copy of an existing “happy nation”, to fight undesirable trends, and create some kind of “dream society” while stimulating positives and inhibiting negative trends. The final version of a scenario depends also upon the “human factors”, e.g. knowledge, stereotypes of thinking, as well as the wishes of those who are financing the project. Generally they are “happy end” projects. This makes scenarios rather useless. Only the independent experts that present more realistic and reliable scenarios can help in the planning of medium term and long term futures. Currently many scenarios foresee the so-called American or European way of development, which is in fact the continuation of the existing world order. There is a growing number of publications about the emergence of China (and Russia) as a great power as well as possibilities of a New Caliphate, New Messiah or new Orwellian style regimes.

Apžvalgoje aptariama Afrikos vieta globalioje saugumo sistemoje, kontinento geopolitinės ypatybės bei regiono vertinimas pasaulio tvarkos aspektu. Afrikos kontinentas iki XXI amžiaus pradžios buvo laikomas pasaulio periferija, žaliavų ir darbo jėgos šaltiniu. Pastaruoju metu pažiūra į Afriką ima keistis, tačiau kontinentas lieka nesaugus dėl valstybių nestabilumo, pilietinių ir konfliktų tarp valstybių, dėl nekarinių grėsmių, tokių kaip epidemijos, žemas visuomenės socialinės organizacijos lygis ir pan. Afrikos saugumo problemoms spręsti pirmiausia reikia siekti valstybių stabilumo, konsolidacijos, garantuotos ekonominės plėtros, įgyvendinti tūkstantmečio vystymo tikslus. Pasaulis privalo padėti Afrikai spręsti „technines“epidemijų ar klimato kaitos sukeliamas problemas, griežčiau kontroliuoti ginklavimosi procesus, stiprinti taikos palaikymą ir įtvirtinimą.

The main goal of this survey is to explain the place of Africa in the global security environment, specificity of African geopolitics, as well as a general understanding of African development in the context of current World Order. In even recent history, Africa was the global periphery - the source of raw materials and a cheap labour force. The global perception of Africa started to change in recent years, however the continent remains insecure and unsafe both for Africans and the World community due to extreme instability on the states and interstate conflicts as well as so called non-military threats including epidemics, low social organization of society, etc. The state stability and consolidation, sustainable development, and implementation of Millennium Development Goals are prerequisites to coming to a solution for the African problems. The world has the possibility to assist Africa in dealing with epidemics, climate change and other issues as well as applying stricter arms control, peace keeping and peace making.