Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Ši studija tiria ir lygina du lygiagrečiai vykstančius procesus: Lietuvos saugumo kultūros plėtrą nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. ir NATO požiūrio į branduolinius ginklus raidą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Nors istoriškai Lietuva visada ragino NATO aktyvinti gynybą prieš Rusiją, branduolinė NATO atgrasymo priemonių charakteristika praktiškai neatsispindėjo Lietuvos viešajame diskurse. Kadangi šalyje trūksta istorinės tradicijos atvirai ir viešai diskutuoti gynybos ir saugumo klausimais, atotrūkis tarp Lietuvos užsienio ir vidaus politikos diskursų pradėjo mažėti tik 2014 m., įvykus konfliktui Ukrainoje. Lietuvos ir Vakarų naratyvai, susiję su šiuo takoskyros reikšmę turinčiu įvykiu, taip pat labai skiriasi: NATO organizacija priėmė Rusijos-Ukrainos konfliktą kaip branduolinio nusiginklavimo ir neplatinimo eros pabaigą, tuo tarpu Lietuva visą dėmesį skyrė Rusijos sukarintų formuočių vaidmeniui ir nepastebėjo pokyčių NATO laikysenoje branduolinių ginklų atžvilgiu. Kai NATO nupučia dulkes nuo klasikinių branduolinio atgrasymo doktrinų, taikydama jas prie naujos geopolitinės aplinkos, ribotas Rytų Europos valstybių narių, tokių kaip Lietuva, gebėjimas dalyvauti šiuose debatuose mažina patvirtintų koncepcijų praktinį naudingumą ir gali palaipsniui susilpninti Aljanso vienybę. Lietuvos atvejo studija pateikia įžvalgas, susijusias su saugumo kultūros iššūkiais, paplitusiais tarp NATO Rytų Europos valstybių narių ir partnerių; šių iššūkių pripažinimas ir supratimas gali padėti identifikuoti svarbiausius komponentus, reikalingus įtraukti Rytų Europą, kaip veiksmingą kolektyvinės saugumo aplinkos kūrėją.