Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Pagrindinė šių santykių dilema yra nepakankamai gerai suprantamas žvalgybos vaidmuo, galimybės ir apribojimai. Todėl pirmiausia yra nagrinėjami žvalgybos uždaviniai ir pateikiamas žvalgybos apibrėžimas. Straipsnyje analizuojamos pagrindinės santykių tarp žvalgybos tarnybos ir politinių institucijų problemos: prioritetų ir poreikių žvalgybos tarnybai nesuformulavimas ir grįžtamojo ryšio nebuvimas, per daug glaudūs ryšiai arba atvirkščiai – sąveikos nebuvimas ir žvalgybos proceso politizavimas.

Pripažįstant neišvengiamą iššūkį – politikų bandymus paveikti žvalgybos procesą, siekiant išvengti žvalgybos politizavimo poveikio, straipsnyje siūlomas sprendimas sukurti sisteminius ryšius, kurie grįsti pasitikėjimu bei profesiniu supratimu apie skirtingą vienas kito atsakomybę, galimybes ir apribojimus. Akcentuojama takoskyra tarp abiejų – politikos ir žvalgybos – sričių.

The main dilemmas in these relationships are caused by an insufficient understanding of the role, capabilities, and limitation of intelligence. This is why the article starts with the analysis of the tasks of intelligence and determines its definition. The article deals with the main problems arising in the relationship between intelligence services and political institutions: the lack of clear priorities and requirements provided to the intelligence services; deficiencies in 'feedback'; the over-familiarity or, on the contrary, absence of interaction in the relationship; and the politicization of intelligence.

Whilst acknowledging the inevitable challenge of politicians seeking to affect the process of intelligence, this article aims to avoid the negative effect of politicization of intelligence. It offers a solution to create systematic relations based on confidence and a professional understanding of each other's different responsibilities, capabilities and restrictions. The emphasis is on the balanced divide between domains of politics and intelligence.