Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Lisabonos sutartis – reikšmingiausias XXI a. pirmojo dešimtmečio ES dokumentas. Be būtinų įtvirtinti procedūrinių ir institucinių Sąjungos funkcionavimo reikalavimų po didžiausios jos plėtros 2004 m. (priėmus 10 naujų valstybių) ir 2007 m. sąrašą papildžius dar dviem, Sutartis papildoma ir ilgą laiką diskusijų objektais buvusiomis bendros saugumo ir gynybos politikos naujovėmis. ES bendra užsienio ir saugumo politika tampa ES savarankiškos politikos teisinio subjektiškumo dalimi ir žymi ES gebėjimą veikti nepriklausomai nuo valstybių narių (BUSP sutartimi įtvirtinama daugiau nei tik valstybių narių interesų suma). Ši efektyvumą, ilgalaikiškumą ir veiksmingumą įtvirtinanti nuostata žymi galimybę ES tarptautinėje arenoje kalbėti „vienu balsu“ ir taip sustiprinti savo, kaip tarptautinio saugumo veikėjo, įvaizdį. Negana to, Lisabonos sutartyje pirmą kartą atskiru skyriumi pateikiama bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), apibrėžiama kaip sudedamoji operacinio pobūdžio BUSP dalis. Šalia šių pakeitimų Lisabonos sutartimi atsiranda ir kitų institucinių naujovių: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, Išorės veiksmų tarnyba bei Europos gynybos agentūra. Tad pagrindinis straipsnio tikslas yra atsakyti į klausimą, ar ir kaip Sutartyje įtvirtintos naujovės veda link giluminių bendros saugumo ir gynybos politikos problemų sprendimo. Siekiant tą padaryti, analizuojama po Lisabonos sutarties pasikeitęs ES statusas, būtina įtvirtinti jos strateginė vizija, naujai apibrėžta institucinė struktūra. Dėmesys sutelkiamas į svarbiausias bendros saugumo ir gynybos politikos problemas: karinių pajėgumų trūkumą, finansavimo neefektyvumą bei į kontroversiškai vertinamas „naujoves“ – solidarumo bei bendros gynybos sąlygas.