Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

This paper addresses the probable modifications of the economic strategy of Lithuania after the 2008-2009 crisis (the Great Recession) and the changes in macroeconomic environment in the European Union (EU). In Lithuania’s case, like that of the other two Baltic states, a certain specificity of a small open economy was revealed and the need for some adjustment of strategy was displayed. Both the rapid economic progress of the Baltic States as well as their extreme economic depression during the crisis in the largest part was the result of the integration of those national economies into the European and world markets. The crisis has not only halted the economic progress of the EU and other countries of the world for a few years, not only induced attempts to review some weakened postulates of economic theory, but also asked for major adjustments in the economic policy of the EU and member states. Based on the texts drafted by the European Commission it has already agreed on tougher requirements in the Stability and Growth Pact, signed and ratified the Treaty on stability, coordination and governance in the economic and monetary union, and the European semester began operating procedures. EU Member States’ economic policies have become inserted into a rigid frame, and the process of content aggregation of national economic policies will continue. Based on theoretical conclusions of single currency area and the practical requirements of the common monetary policy in the euro area integration processes are underway and will proceed rather fast. By the decisions of European Council the euro area should become a nucleus of economic integration of the EU member states, leading to full economic union. EU’s political leaders, in conformity with the theory of European integration, raise already an issue of political union into the agenda. The article provides an analysis of the changes and draws a couple of conclusions. First, the process of economic integration should be separated stricter than ever before from process of political integration. Second, economic integration modifies the sovereignty of the states (increasingly moving to the principles of unified economic policy and economic decision-aggregation), which is not to be equated with the loss of sovereignty, but requires a new approach in the assessment of factors and motives of a national economic policy and its role in securing country’s sovereignty. Third, the economic strategy of small states has to continue to rely on the active involvement of European economic integration, giving priority to real economic convergence (reduction of development gap) and real participation in decision making concerning the issues of the integrated economy of the EU. The conclusion is made that on the basis of these provisions it would be possible to distinguish inexorable, rationality-based process of the EU economic integration from the alleged imperative of political union of European countries.

Straipsnyje nagrinėjamos galimos Lietuvos ekonominės strategijos slinktys, įvykus 2008–2009 metų krizei (Didžiajai recesijai) ir kintant makroekonominei aplinkai Europos Sąjungoje (ES). Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, atveju išryškėjo tam tikra mažųjų atviros ekonomikos valstybių padėties specifika ir strategijos modifikavimo poreikis. Tiek sparti Baltijos valstybių ekonominė pažanga, tiek itin didelis jų ūkio nusmukdymas krizės metu didžiausia dalimi buvo tų mažųjų nacionalinių ekonomikų integracijos į Europos ir pasaulio rinkas padarinys. Krizė ne tik keleriems metams sustabdė ES ir kitų pasaulio šalių ekonominę pažangą, ne tik paskatino peržiūrėti kai kuriuos susvyravusius ekonomikos teorijos postulatus, bet ir pareikalavo imtis esminių korekcijų valstybių ir ES ekonominėje politikoje. Pagal Europos komisijos pateiktus projektus jau susitarta dėl griežtesnių Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, pasirašyta ir ratifikuota Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ėmė veikti Europos semestro procedūros. ES šalių narių ekonominė politika jau įsprausta į griežtesnius rėmus, šis procesas nacionalinių ekonominės politikos turinio subendrinimo link tęsis ir toliau. Pasiremiant teoriniais optimalios valiutos erdvės ir praktiniais bendrosios pinigų politikos reikalavimais euro erdvėje integraciniai procesai vyksta ir vyks ypač sparčiai. Europos vadovų tarybos sprendimu euro erdvė turi tapti ES valstybių ekonominės integracijos branduoliu, vedančiu uniją iki visiškos ekonominės sąjungos. ES politiniai lyderiai, remdamiesi valstybių Europos integracijos teorijomis, jau kelia į darbotvarkę ir politinės sąjungos klausimą. Straipsnyje teikiama šių pokyčių analizė ir iškeliama keletas tezių. Pirma, ekonominės integracijos procesą būtina griežčiau nei iki šiol skirti nuo politinės integracijos proceso. Antra, ekonominė integracija modifikuoja valstybių suverenumą (vis labiau pereinama prie unifikuotų ekonominės politikos principų ir ekonominių sprendimų apibendrinimo), kuri neturi būti tapatinama su dalies suverenumo praradimu, tačiau reikalauja naujai vertinti nacionalinės ekonominės politikos modifikavimo veiksnius ir motyvus ir jos vaidmenį užtikrinant šalies suverenumą. Trečia, mažųjų valstybių ekonominė strategija ir toliau turi remtis aktyviu Europos ekonominiu integravimusi, šiame procese pirmenybę teikiant realiajai ekonominei konvergencijai (ekonominio atsilikimo likvidavimui) ir realiam dalyvavimui darant sprendimus integruotos ES ekonomikos klausimais. Daroma išvada, kad tokių nuostatų pagrindu būtų įmanoma atskirti nenumaldomą, racionalumo principu pagrįstą ES ekonominės integracijos procesą nuo Europos valstybių politinės unijos tariamo liepimo.

Europos Sąjungos (ES) strateginės raidos klausimai dar retai atsiduria Lietuvos politiniame diskurse. Tai, be abejo, laikinas reiškinys. Mūsų tiesioginis, fizinis dalyvavimas Europos integracijos ir konsolidacijos procesuose neišvengiamai reikalaus ir didesnio aktyvumo svarstant strateginius tų procesų klausimus. Integracijai būtinų procesų finansavimas – vienas iš jų. Straipsnis skirtas beveik pusantrų metų trukusioms diskusijoms dėl naujam septynerių metų laikotarpiui numatytos ES biudžetinės sąrangos, vadinamosios 2007–2013 m. finansinės perspektyvos (FP). Straipsnio pradžioje apibūdinami keli svarbiausi specifiniai ES biudžeto formavimo ir struktūros bruožai. Pagrindinis dėmesys skiriamas 2004–2006 m. laikotarpiu vykusioms diskusijoms ir deryboms dėl naujosios FP. Kaip pagrindinis finansinis Bendrijos dokumentas, naujoji FP išprovokavo ES šalių narių nacionalinių interesų griežtesnį apibrėžimą, iškėlė aikštėn jų skirtumus, privertė šalis nares konkretizuoti jų reikalavimus biudžeto mastui bei struktūrai ir dar kartą pastūmėjo spręsti nesutarimus kompromiso paieškomis.

Questions on the strategy of the EU development still are rare in the political discourse in Lithuania. This, of course, is a temporary phenomenon. Direct "physical" participation of our country in the European integration and consolidation processes shall lead to, inescapably, a larger involvement into debates about strategic issues of these developments. The financing of processes facilitating integration is one among them. The article deals with the debates on a new seven-year budgetary framework of the EU, the so-called financial perspective (FP), for the years 2007-2013. The article begins with description of several prominent and specific features of the EU budget formation and structure. Main attention is given to the discussion about the new FP during the period of 2004-2006. As a main financial document of the EU, the FP has provoked more exact definitions of national interests within the EU member states, brought their differences to the surface, forced them to specify their demands towards scale and structure of the budget, and pushed them one more time for the search of a compromise. The analysis of the discussion is summarized by general conclusions.