Dažnai naudojamas terminas „globalinis karas su terorizmu“ yra tapęs įprastu Vakarų pasaulio politinių lyderių, akademikų ir analitikų leksikoje. Tačiau jis sukelia nemažai prieštaravimų bei interpretacijų, kurie nepadeda suvokti vykstančio konflikto esmės ir dinamikos. Pirmiausia reikia pripažinti, jog tai yra karas, kuriame konfliktuojančios pusės siekia politinių tikslų ir naudoja prievartą jiems pasiekti. Turint omeny, kad viena iš šių pusių yra nevalstybinis veikėjas, produktyviausias kelias yra bandyti taikyti seniai egzistuojančią ir gerai išplėtotą sukilimo ir kontrsukilimo teoriją, iki šiol naudotą tik konfliktui valstybės viduje tarp vyriausybės ir sukilėlių. Didele dalimi „globalinio karo su terorizmu“ strateginė logika atitinka šios teorijos principus, tačiau juos taikyti reikia šiai teorijai neįprastoje aplinkoje – tarptautinės sistemos lygyje, su globalinės ir transnacionalinės dimensijos dikuotuojamais savitais iššūkiais.
The "Global war on terrorism" has become a widely used expression in the lexicon of Western policymakers, analysts and academics. It causes many controversies and interpretations which are not always helpful in comprehending the essence and logic of this ongoing conflict. First of all, it is necessary to admit that it is indeed a war, where protagonists use violence for political purposes. Having in mind that one of the belligerents is a non-state actor, the most productive way to understand this struggle is to apply a well-established and developed theory of insurgency and counterinsurgency, which until now was mainly used to explain an intra-state armed conflict. The strategic logic of a "global war on terrorism" follows closely the principles of this theory. However, they have to be seen in the context unusual for the insurgency and counterinsurgency theory. Its application at the level of the international system is fraught with challenges and difficulties stemming from the conflict's global and trans-national dimensions.