Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

I. Karo istorija Lietuvoje

In the 21st century – as in the first half of the 20th century – Lithuania has faced threats posed to its national security and statehood. Owing to its limited resources, the country is not essentially able to establish large regular forces; therefore, it is permanently developing its territorial defence forces. In the interwar period, their nucleus was formed by the Lithuanian Riflemen’s Union, while in the 21st century it is by the National Defence Volunteer Forces. While modelling new concepts of territorial defence, it is inevitable to consider not only the practices of other countries and their military theories but also Lithuania’s national experience. Of course, this is the experience of 1990-2004, but in the first part of the 20th century the idea of territorial defence was also put into practice and cultivated at the theoretical level. Another aspect is that territorial defence in practice is inextricably entwined with the tactics of guerrilla warfare and their application. Lithuania’s historical experience and analysis of its territorial defence and partisan war is not only knowledge for its own sake. It may have tangible practical value since Lithuania considered, premeditated and applied these notions in practice repeatedly in the first half of the 20th century. Furthermore, the geographical location of the country and distribution of eventual sources of conflict in comparison with the interwar period have virtually not changed. In the interwar period, East Prussia, part of Germany and separated by the Polish Corridor, had been a semi-exclave up until September 1939. Similarly, it is only by sea and air that this territory is accessible at present, though now a subject of the Russian Federation as the Kaliningrad region. Due to geopolitical transformations, after World War II the ‘enemy from the East’ had moved geographically to Western Lithuania. There exists a similar situation on the south-eastern border of Lithuania, where a none-too-friendly interwar Poland changed to a Belarus governed by Alexander Lukashenko. Lithuania’s northern border with Latvia, also a NATO member at present, remains unchanged and comparatively safe; in the interwar period, only attempts were made to discuss the idea of having mutual defence although Latvia had planned to provide some support for the Lithuanian forces in the case of a Wehrmacht attack from East Prussia to the East. So it is expedient to elaborate on what attention the Lithuanian Armed Forces in the interwar period paid to the history of war, what kind of experience of the 20th century territorial defence and partisan resistance they gained, and how this may be of value to defence experts in the 21st century.

XXI a. Lietuva, kaip ir XX a. pirmoje pusėje, susiduria su grėsmėmis nacionaliniam saugumui bei valstybingumui. Dėl ribotų išteklių šalis objektyviai negali sukurti stambių reguliariųjų pajėgų, todėl permanentiškai plėtoja teritorinės gynybos pajėgas. Tarpukariu jų branduoliu buvo Lietuvos šaulių sąjunga, XXI a. – Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Modeliuojant naujas teritorinės gynybos koncepcijas, neišvengiamai tenka pažvelgti ne tik į kitų šalių praktikas bei karybos teorijas, bet ir į nacionalinę – Lietuvos – patirtį. Pirmiausiai, tai –1990– 2004 m. patirtis, tačiau XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje taip pat buvo taikoma bei teoriniu lygmeniu plėtojama teritorinės gynybos idėja. Kitas aspektas yra tas, kad teritorinė gynyba praktikoje yra labai glaudžiai susijusi su partizaniniais kariavimo metodais bei jų taikymu. Istorinė Lietuvos teritorinės gynybos patirtis bei partizaninio veikimo analizė nėra tik žinojimas dėl žinojimo. Tai gali turėti apčiuopiamą taikomąją reikšmę, nes, viena vertus, XX a. pirmoje pusėje Lietuva ne tik svarstė ir planavo, bet ir ne kartą praktikoje pritaikė šias koncepcijas. Be to, šalies geografinė lokalizacija bei eventualių konflikto šaltinių išsidėstymas, palyginus su tarpukariu, iš esmės, nepakito. Tarpukariu Rytų Prūsijos provincija (Vokietijos dalis), atskirta Lenkijos koridoriumi, iki 1939 m. rugsėjo buvo pusiau eksklavas. Panašiai tik jūros ir oro keliu ši teritorija pasiekiama ir dabar, nors tai jau yra Rusijos Federacijos dalis – Kaliningrado sritis. Dėl geopolitinių pokyčių po Antrojo pasaulinio karo „priešas iš Rytų“ geografiškai atsidūrė Lietuvos Vakaruose. Panaši padėtis ir pietrytiniame Lietuvos pasienyje – ne itin draugingą tarpukario Lenkiją pakeitė Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. Nepakitusiai sąlyginai saugiu išlieka šiaurinis pasienis su Latvija, šiuo metu NATO sąjungininke, tarpukariu tik bandyta tartis dėl bendros gynybos, nors Latvija planavo tam tikrą paramą Lietuvos pajėgoms Vermachto puolimo iš Rytų Prūsijos į Rytus atveju, todėl tikslinga imtis analizuoti, kokį dėmesį Lietuvos kariuomenė tarpukariu skyrė karo istorijai ir kokios buvo XX a. teritorinės gynybos bei partizaninio pasipriešinimo patirtys bei kaip jos galėtų būtų naudingos gynybos ekspertams ir XXI a.

Ensuring security is one of the main functions of the state, therefore, in that area one has to deal with a wide range of threats and challenges. In the analysis of the changing security environment issues in the 21st century, it is reasonable to look at historical events and to do appropriate case studies. Lithuania in the interwar period can be considered as a very valuable case in the context of the analysis of threats to national security. Over two decades, Lithuania acquired the experience of the conventional warfare, encountered analogues of little green men, and went through military coups, civil unrest, and the consequences of economic sanctions (economic warfare); it was exposed to external intelligence and agents of influence of other states operating underground who spread subversive rumours and distributed underground newspapers and leaflets. The present paper focuses on the range of those issues.

2014 m. prasidėjus krizei Ukrainoje ir Rusijos agresijai prieš kaimyninę šalį, Lietuvoje buvo susirūpinta karinių pajėgumų stiprinimu. Beprecedenčiu galima laikyti politinį sprendimą 2014 m., kai vyksta Lietuvos Respublikos Prezidento ir Europos parlamento rinkimai, įvedamas euras ir imamos taikyti ekonominės sankcijos Rusijai, padidinti asignavimus gynybai 130 mln. Lt, o 2015 m. numatyti dar 356 mln. Lt didėjimą, taigi per dvejus metus krašto apsaugos sistemos (KAS) biudžetas didinamas beveik 50 %. Šiame straipsnyje analizuojamos trys glaudžiai susijusios Lietuvos KAS pajėgumų problemos. Pirmiausiai nagrinėjami KAS finansavimo pokyčiai po Lietuvos politinių partijų permanentinių susitarimų gynybai skirti 2 % BVP. Po to aptariamos karinio personalo komplektavimo, rezervo rengimo problemos ir ateities iššūkiai. Galiausiai įvardijama, kada ir už kiek, kokių ir kiek ginkluotės sistemų Lietuvos kariuomenė gavo iš Vakarų sąjungininkių arba įsigijo, kokie pagrindiniai įsigijimų projektai įvardijami viešojoje erdvėje. Tyrimas turėtų prisidėti ne tik prie akademinių sluoksnių, bet ir politikų ir plačiosios visuomenės kritinio KAS aprūpinimo įvertinimo, suvokimo, su kokiomis problemomis kariuomenė susidūrė siekdama įgyvendinti jai iškeltą tikslą – užtikrinti valstybės karinį saugumą. Tai itin aktualu demilitarizuotai ir pacifistiškai Lietuvos visuomenei, kai regione atsiranda vis naujų grėsmių. Straipsnyje siekiama įvardyti finansavimo, personalo planavimo problemas, materialinio aprūpinimo pokyčius per ketvirtį amžiaus nuo Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo iki 2014 m. imtinai. Taip pat siekiama paskatinti akademinės bendruomenės diskusiją Lietuvos valstybės karinio saugumo klausimais, pateikiant analizes ir galimus raidos scenarijus.