Lietuvos metinė strateginė apžvalga

2014 metų kovo viduryje Rusijos įvykdyta Krymo aneksija – tai įvykis ryškiai išsiskiriantis iš bendro po Šaltojo karo pabaigos besiklostančio tarptautinių santykių konteksto. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje jėga aneksuota suverenios valstybės teritorijos dalis, o tai reiškia, kad sienų perbraižymas ir revizionizmas platesne prasme jau tapo tarptautinių santykių realybe, vienu iš veiklos principų ir būdų. Tikėtina, jog tokio masto įvykio pasekmės turėtų būti jaučiamos ne tik tame pačiame regione, bet ir tolimesniuose, geopolitiškai jautriuose pasaulio regionuose. Straipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos veiksmai Ukrainoje paveikė Centrinės Azijos geopolitiką ir kokios jų pasekmės tikėtinos ateityje. Daroma prielaida, kad dėl Krymo aneksijos Centrinės Azijos šalys ėmė gręžtis į vieną iš dviejų konfrontuojančių galios centrų – į Vakarų arba į Rusijos. Dėl šios besiformuojančios tendencijos į tarptautinius santykius grįžta strateginės konfrontacijos mentalitetas. Poliarizacijos tendencija, atrodo, tampa geopolitiniu veiksniu, darančiu įtaką Centrinės Azijos galios dinamikai, jos kultūrai, ekonomikai, karinei struktūrai. Kultūriškai poliarizacija yra nesuderinama su Centrinės Azijos valstybių užsienio politikos daugiavektoriškumo nuostatomis, todėl jos poveikį bandoma neutralizuoti susilaikant nuo vienareikšmių Ukrainos situacijos vertinimų. Tačiau, toks santūrumas niekaip nesumažina karinių grėsmių, kurios Centrinės Azijos valstybėms tapo aktualios tiek dėl Rusijos politikos Ukrainoje įgyvendinimo būdų, tiek ir dėl galimai inspiruojančio tokios politikos poveikio vietinėms separatistinėms jėgoms ir radikalioms islamistų grupuotėms. Nuogąstavimai dėl galimo Krymo scenarijaus pasikartojimo ir karinės grėsmės asimetriškumas gali pastūmėti Centrinės Azijos valstybes ieškoti saugumo garantijų už regiono ribų. Tokio vyksmo poveikis regiono stabilumui iš esmės priklausytų jau ne nuo pačių Centrinės Azijos valstybių, o nuo didžiųjų galybių požiūrio į stabilumo jame užtikrinimą. Jei dominuotų kooperacinis požiūris, Centrinėje Azijoje galėtų susiformuoti regioninio balanso sistema, kuri užtikrintų santykinį stabilumą. Didžiųjų galybių siekis užtikrinti stabilumą savo sąlygomis vestų prie regiono destabilizacijos. Alternatyvą šiems ateities scenarijams, regis, gali pasiūlyti Kinija, kurios politika Centrinėje Azijoje darosi vis ryžtingesnė ir susilaukia regiono valstybių pritarimo. Rezultatinei regiono galios tendencijai įtakos turės ekonominių santykių dinamika regione, Vakarų sąjunginių karinių pajėgų išvedimas iš Afganistano, Irano ir Turkijos politika regione ir kiti kontekstą formuojantys veiksniai.