Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Valstybės keičia savo karines priemones ir strategijas, vis dažniau savo interesams įgyvendinti pasitelkia ne reguliariąsias pajėgas, o privačias karines ir saugumo kompanijas arba privačias karines kompanijas. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti privačių karinių kompanijų panaudojimo Rusijos užsienio ir saugumo politikoje 2014–2019 m. motyvus ir bruožus. Dėl tiriamojo objekto naujumo ir aktualumo tyrimas atliekamas naudojant neseniai politikos moksluose pradėtą taikyti mikroteoriją – samdytojo ir samdinio teoriją. Remiantis ja, galima įvertinti šio reiškinio bruožus ir motyvus, kurie lėmė privačių karinių kompanijų pasitelkimo Rusijos užsienio ir saugumo politikoje poreikį. Šiam tikslui pasiekti pasirinktas kokybinio tyrimo metodas: taikant atvejo analizės metodą, atrinkti atvejai, t. y. regionai – Sirijos, Šiaurės rytų ir Centrinės Afrikos, Ukrainos ir Venesuelos, ir analizuojami veiksniai, lėmę Rusijos sprendimą pasitelkti ne reguliariąsias pajėgas, o privačias karines kompanijas. Atsižvelgiant į pasirinkimo naudoti privačias karines kompanijas ir konvencines pajėgas motyvų analizę galima teigti, jog jie yra panašūs, nes pasitelkus abi karines struktūras galima įgyvendinti daugmaž tokius pat interesus. Vis dėlto pastebėta, jog pagal pajėgų specifiką ir socialinių nukrypimų įvairovės schemą privačios karinės ir saugumo kompanijos yra labiau panašios į reguliariąsias pajėgas. Nepaisant to, abiejų tipų privačios kompanijos padeda Rusijai išvengti tiesioginės atsakomybės už įvairius teisės pažeidimus.