Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Šalies ekonomikos ir atskirų jos sektorių plėtrą lemia įvairios aplinkybės, kurios yra įvertinamos strategijose kaip strateginį ilgalaikį poveikį turintys veiksniai. Tarpe tokių aplinkybių yra minima ir Lietuvos geografinė padėtis. Tai gana specifinis veiksnys – pastovus savo turiniu, bet pasižymintis labai nevienareikšmiu poveikiu. Dėl šios priežasties vyrauja gana skeptiškas požiūris į šio veiksnio išnaudojimo galimybes, kuriant ir realizuojant strategijas. Šiame straipsnyje atskleidžiamos sąlygos, kuriom esant šalies geografinė padėtis gali tapti strateginiu veiksniu ir būti išnaudota šalies ekonomikos ar tam tikrų jos sektorių vystymui. Pirmoje dalyje, analizuojant ekonominių vienetų konkurencingumo koncepcijas, nustatyta, kad tų vienetų funkcionavimo aplinkybes galima laikyti strateginiais (ilgalaikiais) vystymosi veiksniais, jei tos aplinkybės prisideda prie jų konkurencingumo didinimo ir veikia sistemoje su kitais strateginiais veiksniais. Antroje dalyje tautų konkurencinio pranašumo ir sisteminio konkurencingumo modeliai pateikiami kaip galimas strategijos rengimo pagrindas. Šiuose modeliuose šalies geografinė vieta užima atitinkamą poziciją greta kitų ekonominį vystymąsi lemiančių veiksnių. Trečiojoje dalyje nurodoma, kad daugumoje teorinių ir praktinių tyrimų kaip strateginiai yra akcentuojami „sukurtieji“, o ne „paveldėtieji“ veiksniai, tačiau pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kad būtent „paveldėtieji“ veiksniai suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės vystymosi metu. Akcentuojama, kad reikia atsižvelgti į poreikio ir konkurencijos problemą tame sektoriuje, kuriame norima remtis geografine padėtimi kaip vienu iš strateginių veiksnių.