Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Klasikinė tranzitologijos paradigma pasižymėjo (1) siekiu sukurti universalią demokratizacijos teoriją, gebančią paaiškinti skirtinguose socialiniuose kontekstuose vykstančius demokratizacijos procesus; (2) įsitikinimu, kad demokratizacija – vienakryptis, laipsniškas kelių fazių procesas; (3) pabrėžimu, kad vienintelis reikšmingas demokratinio perėjimo sėkmės veiksnys – politinio elito apsisprendimas siekti demokratijos, o ne šalių „struktūrinės“ ypatybės bei (4) neoliberalios prigimties normatyviniu tikėjimu, kad demokratinių rinkimų institucijos įtvirtinimas ir jį lydinčios kitos demokratinės reformos savaime sukuria efektyviai funkcionuojančias valstybes.

Straipsnyje analizuojamos problemos, kurios iškilo tranzitologijos perspektyvą taikant posovietinių režimų kaitos analizei, bei jų pagrindu susiformavusi kritika. Siekiama įvertinti pastarojo meto posovietinės tranzitologijos modelius, pabrėžiančius valstybės autonomijos ir galios klausimų svarbą, nagrinėjančius formalių ir neformalių institucijų tarpusavio sąveiką, naudojančius „kelio priklausomybės“ koncepciją aiškinant skirtingus posovietinių šalių demokratizacijos rezultatus. Rusijos pavyzdžiu formuluojami apibendrinantys teiginiai, kurie prisidėtų prie posovietinės kaitos teorijos kūrimo bei praktinių išvadų.

The classical paradigm of transitology is characterized as having the following traits: (1) an aim to create a universal theory of democratization and the ability to explain processes of democratization in different social contexts; (2) the conviction that democratization is a one-way and gradual process of several phases; (3) an emphasis that the single crucial factor for democratic transition is a decision by the political elite, and not structural features; and (4) the normative belief of neoliberal nature, that the consolidation of the institute of democratic elections and other reforms of its own accord establish effectively functioning states.

This article analyses problems that appeared applying the perspective of transitology for post soviet regime change analysis and critics, shaped on these grounds. The aim is to evaluate the contemporary models of post soviet transitology that emphasize questions of state autonomy and power, examine the interaction of formal and informal institutions, use the concept of 'path dependence', and explain the different results of democratization in post soviet countries. This article will be using an example of Russia to formulate general statements that would contribute to the building of the theory of post soviet change, as well as the practical findings.