Tranzitologijos peržiūra: pokomunizmo pamokos
Volume 6, Issue 1 (2008), pp. 175–192
Pub. online: 1 December 2008
Type: Article
Open Access
Published
1 December 2008
1 December 2008
Abstract
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po to, kai „trečioji demokratizacijos banga“ pasiekė Rytų ir Vidurio Europą bei posovietinę erdvę, keliamas klausimas – ar prieš du dešimtmečius susiformavusi tranzitologinė paradigma neprarado teorinio ir metodologinio pajėgumo, ir ar gali paaiškinti pokomunistinių ir ypač posovietinės erdvės šalių politinę raidą?
Klasikinė tranzitologijos paradigma pasižymėjo (1) siekiu sukurti universalią demokratizacijos teoriją, gebančią paaiškinti skirtinguose socialiniuose kontekstuose vykstančius demokratizacijos procesus; (2) įsitikinimu, kad demokratizacija – vienakryptis, laipsniškas kelių fazių procesas; (3) pabrėžimu, kad vienintelis reikšmingas demokratinio perėjimo sėkmės veiksnys – politinio elito apsisprendimas siekti demokratijos, o ne šalių „struktūrinės“ ypatybės bei (4) neoliberalios prigimties normatyviniu tikėjimu, kad demokratinių rinkimų institucijos įtvirtinimas ir jį lydinčios kitos demokratinės reformos savaime sukuria efektyviai funkcionuojančias valstybes.
Straipsnyje analizuojamos problemos, kurios iškilo tranzitologijos perspektyvą taikant posovietinių režimų kaitos analizei, bei jų pagrindu susiformavusi kritika. Siekiama įvertinti pastarojo meto posovietinės tranzitologijos modelius, pabrėžiančius valstybės autonomijos ir galios klausimų svarbą, nagrinėjančius formalių ir neformalių institucijų tarpusavio sąveiką, naudojančius „kelio priklausomybės“ koncepciją aiškinant skirtingus posovietinių šalių demokratizacijos rezultatus. Rusijos pavyzdžiu formuluojami apibendrinantys teiginiai, kurie prisidėtų prie posovietinės kaitos teorijos kūrimo bei praktinių išvadų.