Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

This article analyses the concept of the “new wars”, especially the claim of its authors that conventional interstate war is no longer viable, as the nature of organized violence has changed completely. The article questions the validity of such a statement by showing that the “new wars” idea lacks historical precision and is based on a misperception of the theoretical model developed by Carl von Clausewitz; moreover, the conception includes unclarified theoretical assumptions. The article examines the most popular and influential “new wars” theorists: Herfried Munkler, Mary Kaldor, Martin Van Creveld, as well as scholars whose ideas are tightly related with the “new wars” discourse - Amalendu Misra, Rupert Smith, Thomas X. Hammes. It also refers to the recent Clausewitzian studies (Hew Strachan, Antulio J. Echevarria, Christopher Bassford) and to a very original concept of the Western dis-enchantment of war, coined by Christopher Coker. The article ends up with the suggestion to evaluate the “new wars” discourse as a reflection of changing Western attitudes towards war.

Straipsnyje nagrinėjama per pastarąjį dešimtmetį išgarsėjusi „naujųjų karų“ koncepcija, kurios autorių teigimu, konvenciniai tarpvalstybiniai karai nebeturi perspektyvos, o organizuotos prievartos prigimtis iš principo pakito. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šios koncepcijos pagrįstumas yra abejotinas, nes jai trūksta istorinės dimensijos, be to, ji paremta netikslia Carlo von Clausewitzo idėjų interpretacija ir nepatikrintomis teorinėmis prielaidomis. Straipsnyje analizei pasirenkamos populiariausių ir „naujųjų karų“ koncepcijos plėtojimui didžiausią įtaką padariusių teoretikų – Martino Van Creveldo, Mary Kaldor, Herfriedo Munklerio – idėjos, bei su jomis glaudžiai susiję Amalendu Misros, Ruperto Smitho, Thomo X. Hammeso teiginiai. Taip pat remiamasi atgimusiomis Clausewitzo studijomis (Hew Strachano, Antulio J. Echevarria‘os, Christopherio Bassfordo argumentais) bei savita Christopherio Cokerio karo „demistifikavimo“ samprata. Straipsnio pabaigoje siūloma „naujųjų karų“ diskursą įvertinti kaip Vakaruose kintančio požiūrio į karą ir jo socialinę funkciją atspindį.