Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje nagrinėjama per pastarąjį dešimtmetį išgarsėjusi „naujųjų karų“ koncepcija, kurios autorių teigimu, konvenciniai tarpvalstybiniai karai nebeturi perspektyvos, o organizuotos prievartos prigimtis iš principo pakito. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šios koncepcijos pagrįstumas yra abejotinas, nes jai trūksta istorinės dimensijos, be to, ji paremta netikslia Carlo von Clausewitzo idėjų interpretacija ir nepatikrintomis teorinėmis prielaidomis. Straipsnyje analizei pasirenkamos populiariausių ir „naujųjų karų“ koncepcijos plėtojimui didžiausią įtaką padariusių teoretikų – Martino Van Creveldo, Mary Kaldor, Herfriedo Munklerio – idėjos, bei su jomis glaudžiai susiję Amalendu Misros, Ruperto Smitho, Thomo X. Hammeso teiginiai. Taip pat remiamasi atgimusiomis Clausewitzo studijomis (Hew Strachano, Antulio J. Echevarria‘os, Christopherio Bassfordo argumentais) bei savita Christopherio Cokerio karo „demistifikavimo“ samprata. Straipsnio pabaigoje siūloma „naujųjų karų“ diskursą įvertinti kaip Vakaruose kintančio požiūrio į karą ir jo socialinę funkciją atspindį.