Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Lisovskininkų dalinys buvo suformuotas ir veikė XVII a. pirmojoje pusėje, vykstant labai sunkioms ir atkaklioms Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kovoms su Rusija. XVI a. abi šalis alinęs Livonijos karas baigėsi 1582 m. Jam Zapolės taikos sutartimi. Tačiau Lenkija bei Lietuva iš vienos pusės ir Rusija iš kitos ir toliau liko strateginėmis varžovėmis bei priešininkėmis. Rusija po Ivano IV Rūsčiojo mirties 1584 m. palaipsniui ėmė grimzti į Suirutės laikotarpį (rus. Смутное время). Sostą paveldėjęs Ivano IV Rūsčiojo sūnus Fiodoras I Ivanovičius (Фёдор I Иванович) buvo ligotas ir silpnaprotis (jo jaunesnysis brolis Dmitrijus Ivanovičius (Дмитрий Иванович) neaiškiomis aplinkybėmis dingo), tad faktiškai šalį valdė jo žmonos brolis Borisas Godunovas (Борис Годунов). Po Fiodoro mirties jis tapo caru, bet jam trūko pripažinimo ir visuotinio palaikymo. Kai netikėtai pasirodė jaunikaitis, prisistatantis laimingai išsigelbėjusiu caraičiu Dmitrijumi, jį palaikė kai kurie ATR magnatai. 1604 m., gavęs ATR paramą, Dmitrijus Apsišaukėlis, arba Lžedmitrijus I (Лжедмитрий I), su karinėmis pajėgomis įsiveržė į Rusiją. ATR pasinaudojo suirute kaimyninėje šalyje, o valdovas Zigmantas Vaza tikėjosi į Maskvos sostą pasodinti savo sūnų Vladislovą Vazą. Lenkijos ir Lietuvos pajėgos plačiai veikė Rusijos teritorijoje ir netgi buvo užėmusios Maskvą. Šių kovų metu labai aktyviai ir sėkmingai veikė išskirtinis LDK karinis dalinys – nereguliariosios kavalerijos lisovskininkų pulkas, sudarytas iš įvairios etninės kilmės karių, kurie gebėjo naudotis įvairia ginkluote, veikti drąsiai ir greitai bei pasiekė reikšmingų pergalių priešo žemėje.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti, koks vienetas buvo A. Lisovskio sukurtas lisovskininkų (dar vadinamų lisovščikais) pulkas, kuo jis buvo ypatingas ir kokią taktiką naudojo, taip pat pateikti siūlymų, kaip Lietuvos kariuomenėje būtų galima prisiminti ir įamžinti unikalaus XVII a. pirmosios pusės LDK kariuomenės reiškinio – lisovskininkų dalinio istoriją.