Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Routinely, people, who have, over the past five years, travelled to Western Asia to settle, are being referred to, in the Western popular discourse, as ‘foreign fighters’. Though, admittedly, many among them did join various armed groups, a rather significant part of them did not or even could not have become members of armed groups. This is first of all true of children who travelled with their parents but also young females, in the Western popular parlance pejoratively called ‘jihadi brides’. However, even these categories aside, those (young) men who did join armed groups in Syria and Iraq, though they may be identified as ‘fighters’, may also not be regarded (and certainly many among them do not see themselves) as ‘foreign’. As the overwhelming number of people who travelled to West Asia joined the Islamic Khilafa State (IKS), their status in the entity is more of ‘naturalized citizens’, whose naturalization process is epitomized in the joining of the armed forces of the Islamic Khilafa State. Those, who did not (or could not) join the IKS armed forces, became citizens through pledging allegiance to the khalifa (Abu Bakr al-Baghdadi) and by performing what they themselves regard as compulsory hijra – relocation from the lands of unbelief to the land of Islam under the declared khilafa. The khilafa project initiated by the Islamic State is a unique phenomenon, not only from the point of view of the theories of international relations but also in respect to the classical notions of state formation and nation building, and puts the conceptualization of citizenship in a new light. As such, it poses new challenges not only from the perspective of narrow military security but also from a much broader one, particularly, to the countries, among them European, the citizens of which forsake their original social contracts for a new one.

Vakarų įprastiniame diskurse „užsienio kovotojais“ dažnai laikomi žmonės, per pastaruosius penkerius metus apsigyvenę Vakarų Azijoje. Nors iš tiesų nemaža jų dalis prisijungė prie įvairių ginkluotų grupuočių, tačiau dauguma, pavyzdžiui, su tėvais keliaujantys vaikai ir jaunos moterys – Vakarų valstybėse vyraujančiu populiariu žargonu menkinamai pavadintos „džihado nuotakomis“ – netapo arba net negalėjo tapti šių grupių dalimi. Tačiau, nekalbant apie šias kategorijas, tikėtina, kad į ginkluotas grupuotes Sirijoje ir Irake įstoję jauni žmonės, kurie gali būti tapatinami su „kovotojais“, nėra „užsieniečiai“ (ir tikrai didžioji jų dalis savęs tokiais nelaiko). Didžiulis skaičius į Vakarų Aziją nuvažiavusių žmonių įsiliejo į Islamišką khilafos valstybę (IKV), kurioje jų statusas panašus į „natūralizuotų piliečių“, kurių natūralizacijos procesas yra susijęs su įstojimu į IKV ginkluotąsias pajėgas. Žmonės, kurie neįstojo arba negalėjo įstoti į IKV ginkluotąsias pajėgas, tapo piliečiais, prisiekusiais ištikimybę kalifui (Abū Bakr al-Baghdadi) ir atlikusiais vadinamąją priverstinę hidžrą – išsikėlimą iš netikinčiųjų šalies į paskelbto kalifato vadovaujamą islamo šalį. „Islamo valstybės“ (toliau – IV) inicijuotas kalifato projektas yra unikalus reiškinys ne tik tarptautinių santykių teorijos, bet ir klasikinių valstybės formavimosi ir nacijos / nacionalinės savimonės kūrimo sampratų atžvilgiu ir atskleidžia naują požiūrį į pilietybės suvokimą. Tiek siaurąja karinio saugumo, tiek bendrąja valstybių prasme jis kelia naujus iššūkius ypač toms šalims (tarp jų ir Europos), kurių piliečiai atsisako savo pradinio socialinio kontrakto kurdami naują.

The article is first of all aimed at demonstrating how in the case of Lithuania's participation in the NATO mission in Afghanistan the discourse that has spread by idealistic rhetoric figures, as a tool for creating a certain image of Lithuania (as an actor in international relations), is employed by the Lithuanian government to pursue pragmatic goals of the Lithuanian foreign policy, oriented toward a totally different geographic and mental space (in Lithuania, commonly referred to as 'transatlantic space') than the region, the Central Asia, in which the physical action takes place and in which Lithuania has no vested interests whatsoever. At the same time, making use of the concepts 'construction of social reality' and 'social construction of knowledge' formulated by Stefan Guzzini, the relationship between the image broadcast through discourse and the reality are analyzed. The article also seeks to tackle the question of whether, taking into account the worsening worldwide economic situation, specifically in Lithuania, as well as the security situation in Afghanistan, the chosen tactics of pursuing foreign policy goals will pay off in the long term perspective and what could be scenarios for further development. To answer the latter question, the new government-endorsed "Strategy of the participation of the Republic of Lithuania in the activities of the international community in the Islamic Republic of Afghanistan for the years 2009-2013" is analyzed in the last part of the article.

Šiame straipsnyje visų pirma siekiama parodyti, kaip Lietuvos dalyvavimo NATO misijoje Afganistane atveju idealistinėmis retorinėmis figūromis persmelktas diskursas, kaip tam tikro Lietuvos (kaip tarptautinių santykių veikėjo) įvaizdžio kūrimo įrankis, Lietuvos valdžios pasitelkiamas siekiant pragmatinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, orientuotų į visai kitą geografinę ir mentalinę erdvę (Lietuvoje dažnai įvardijamą kaip „transatlantinė erdvė“) nei regionas, kuriame fiziškai veikiama – Centrinė Azija – ir kuriame Lietuva neturi jokių interesų. Kartu, pasitelkiant Stefano Guzzini suformuluotus „socialinės realybės konstravimo“ ir „žinojimo socialinio konstravimo“ konceptus, analizuojamas diskurso transliuojamo vaizdinio ir realybės santykis. Straipsnyje taip pat keliamas klausimas ar, atsižvelgiant į ekonominės padėties visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, bei saugumo padėties Afganistane prastėjimą, pasirinkta užsienio politikos tikslų įgyvendinimo taktika pasiteisins ilgalaikėje perspektyvoje ir kokie galėtų būti jos tolesnės plėtotės scenarijai. Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą paskutinėje straipsnio dalyje analizuojama LRV naujai priimta„Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinės bendruomenės veikloje Afganistano Islamo Respublikoje 2009–2013 metų strategija“.

Demokratizacijos pastangos Vidurio Rytuose yra banguotos, kai trumpalaikę, į demokratizaciją vedančių, reformų bangą keičia reformas paralyžiuojančio ar net naikinančio „atoslūgio“ periodas. Siekdama atgaivinti, sustiprinti ir paspartinti stringančią demokratizaciją Vidurio Rytuose Busho vadovaujama JAV administracija praktiškai vienašališkai ėmėsi iki tol neregėtų, aktyvių, tiesioginių, plataus masto veiksmų regione. Pradėjusios okupacijas Afganistane ir Irake prezidento Busho vadovaujamos JAV buvo priverstos kartu vadovauti ir dviems didžiulėms „valstybingumo kūrimo“ operacijoms. Abiem atvejais JAV pasirinko įsivaizduotą greitesnį kelią – per institucinei demokratijai būtinų centrinių valstybės valdymo struktūrų sukūrimą. Didžiausias demokratizacijos Vidurio Rytuose paradoksas yra toks, kad, JAV pradėjus aktyviai diegti demokratiją regione (per išorinę demokratizaciją, kai kada dar vadinamą „demokratizacija per prievartą“), demokratijos paklausa (ir vidinės demokratizacijos perspektyvos) jame mažėja, o JAV dirbtinai sukurta institucine demokratija bandomuosiuose projektuose Afganistane ir Irake pasinaudojo nebūtinai demokratiškai nusiteikusios jėgos.

Efforts at democratization in the Middle East resemble a wavy sea, where a short-term wave of reforms leading toward democratization is immediately followed by a period of reform-crippling or even destructive "low tide". Seeking to revive, enhance and speed up the stumbling democratization in the region the Bush lead U.S. Administration practically unilaterally undertook an unprecedented wide range of direct activities in the region. Revulsion at nation-building expressed by G. W. Bush during the election campaign in 2000 later during the occupations of Afghanistan and Iraq put the U.S. into a precarious situation - the state whose leader publicly denounced nation-building by will of the very same leader is now forced to lead two grandiose nation-building operations. In both cases the USA chose the perceived quicker path - through the creation of central structures of governance needed for institutional democracy. The biggest paradox of the democratization in the Middle East is that since the USA started actively implementing democracy in the region (through democratization from the outside, sometimes called "democratization by force") the demand for democracy (and perspectives for democratization from inside) has shrunk, while artificially created institutional democracy by Americans in the pilot projects of Afghanistan and Iraq has been used to their advantage by not necessarily democratically inclined forces.

Turkija į ES vartus beldžiasi jau bemaž keturis dešimtmečius, bet iki 2004 m. Lietuvoje buvo girdėti tik to beldimosi aidas. Lietuvai tapus ES nare, Turkijos narystės Sąjungoje klausimas buvo iškart įtrauktas į Lietuvos valdžios darbotvarkę. Aukščiausi valstybės pareigūnai suskubo patikinti tiek piliečius, tiek pasaulį, jog Lietuva remia Turkijos siekį, tuo tarpu opozicinės (dešiniosios) partijos išreiškė susirūpinimą diskusijų šiuo klausimu stoka tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek visuomenėje. Visuomenės, į kurią Lietuvos valdžia kol kas niekaip nesikreipė, nuomonė nėra išsikristalizavusi. Apžvalgininkai, rašantys šia tema, linkę Turkiją vaizduoti kaip demoną ir ja praktiškai bauginti plačiąją visuomenę. Panašu, kad tarp paprastų piliečių įsivyrauja pasyvios ir negatyvios nuotaikos, kurios referendumo atveju galėtų tapti potencialiu „ne“ Turkijos narystei bloke.

Although Turkey has been knocking on the EU's gates for almost four decades, only the echo of that knock was being heard in Lithuania until 2004. After Lithuania joined the EU, the question of Turkish membership in the EU was by design added to the agenda of the Lithuanian government's foreign policy. High-ranking state officials rushed to assure both citizens and the world that Lithuania supports the objectives of Turkey, whereas opposition (rightist) parties expressed concern about the lack of debate on this issue in the Parliament, the government and society in general. The opinion of the society, to which the Lithuanian government had not yet appealed in any way, is not clear yet. Political analysts and journalists writing on this issue tend to demonize Turkey and practically frighten the general public. It seems that a passively negative mood is settling over ordinary citizens, which in the case of referendum can become potential "No's" to the Turkish membership in the Bloc.

Although Lithuania by now has been a member of the international antiterrorist coalition with all the issuing consequences (including its international commitments and new threats for its safety) for more than three years, studies of and research on terrorism in it remain in the embryonic phase. There are practically no contributors writing about the terrorism phenomenon in the Lithuanian language. As a result, there is no discourse about this sphere of studies. This means that so far no well defined terminology and standing conventions of academic parlance have been introduced, which would enable to go deeper into not only the nature of terrorism as a phenomenon (this is being done for at least forty years in the world) but also the perception of terrorism here, in Lithuania.

Nors Lietuva jau daugiau nei treji metai yra tarptautines antiteroristinės koalicijos nare, susidurianti su visais su tuo susijusiais iššūkiais (tiek papildomais tarptautiniais įsipareigojimais, tiek naujomis grėsmėmis savo saugumui), terorizmo studijos joje dar tebėra embriono stadijoje. Lietuviškai terorizmo fenomeno tematika rašančių autorių praktiškai nėra. Tad nėra ir šios srities studijų diskurso. O tai reiškia, kad nėra susiformavusios terminijos ir nusistovėjusių akademinės kalbos sąvokų, leidžiančių giliau pažvelgti ne tiek į terorizmo kaip reiškinio prigimtį (tai pasaulyje daroma jau ne mažiau kaip keturis dešimtmečius), kiek į terorizmo sampratą čia, Lietuvoje.