Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Vakarų įprastiniame diskurse „užsienio kovotojais“ dažnai laikomi žmonės, per pastaruosius penkerius metus apsigyvenę Vakarų Azijoje. Nors iš tiesų nemaža jų dalis prisijungė prie įvairių ginkluotų grupuočių, tačiau dauguma, pavyzdžiui, su tėvais keliaujantys vaikai ir jaunos moterys – Vakarų valstybėse vyraujančiu populiariu žargonu menkinamai pavadintos „džihado nuotakomis“ – netapo arba net negalėjo tapti šių grupių dalimi. Tačiau, nekalbant apie šias kategorijas, tikėtina, kad į ginkluotas grupuotes Sirijoje ir Irake įstoję jauni žmonės, kurie gali būti tapatinami su „kovotojais“, nėra „užsieniečiai“ (ir tikrai didžioji jų dalis savęs tokiais nelaiko). Didžiulis skaičius į Vakarų Aziją nuvažiavusių žmonių įsiliejo į Islamišką khilafos valstybę (IKV), kurioje jų statusas panašus į „natūralizuotų piliečių“, kurių natūralizacijos procesas yra susijęs su įstojimu į IKV ginkluotąsias pajėgas. Žmonės, kurie neįstojo arba negalėjo įstoti į IKV ginkluotąsias pajėgas, tapo piliečiais, prisiekusiais ištikimybę kalifui (Abū Bakr al-Baghdadi) ir atlikusiais vadinamąją priverstinę hidžrą – išsikėlimą iš netikinčiųjų šalies į paskelbto kalifato vadovaujamą islamo šalį. „Islamo valstybės“ (toliau – IV) inicijuotas kalifato projektas yra unikalus reiškinys ne tik tarptautinių santykių teorijos, bet ir klasikinių valstybės formavimosi ir nacijos / nacionalinės savimonės kūrimo sampratų atžvilgiu ir atskleidžia naują požiūrį į pilietybės suvokimą. Tiek siaurąja karinio saugumo, tiek bendrąja valstybių prasme jis kelia naujus iššūkius ypač toms šalims (tarp jų ir Europos), kurių piliečiai atsisako savo pradinio socialinio kontrakto kurdami naują.