Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje mėginama pažvelgti į Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politiką (USP) per europeizacijos koncepcijos prizmę. Siejant europeizaciją su lojalumu ES normoms bei europinės tapatybės konstravimu, nagrinėjama ES įtaka Baltijos valstybių USP, joms siekiant narystės ir tapus ES narėmis. Kelyje į ES Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacija iš esmės vyko viena kryptimi – iš viršaus į apačią (iš centro į tautines valstybes); tai buvo veikiau pragmatinis, o ne vertybinis Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos bei BUSP tikslų suartėjimas. Kita vertus, šiuo laikotarpiu išryškėjo ir nacionalinė europeizacijos projekcija - Europos Sąjungos reikalavimai panaudojami kaip apsauginis skydas, pateisinant nepopuliarius ir vidaus, ir užsienio politikos sprendimus. Baltijos valstybėms tapus ES narėmis, pragmatinė ES interpretacija išlieka, tačiau sustiprėja valstybių pastangos daryti poveikį ES bendrai užsienio ir saugumo politikai, perkeliant nacionalinius interesus į ES lygį. Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikoje tarsi iškreiptame veidrodyje atsispindi ES BUSP nenuoseklumas, susijęs su ES kaip specifinio politinio objekto neapibrėžtumu. Tam tikra prasme Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politika yra nuoseklesnė negu Europos Sąjungos. ES kaimynystės ir Rytų partnerystės politikoje jos pabrėžia ne pragmatinį, o normatyvinį aspektą, ragindamos rimtai traktuoti Europos vertybinius pagrindus.

The article attempts to look at the foreign and security policy (FSP) of the Baltic States through the prism of the Europeanization concept. By associating Europeanization with loyalty to EU norms and construction of European identity, it analyzes the impact of the EU on the FSP of the Baltic States while seeking membership and after having become EU members. On the way to the EU, the Europeanization of the foreign and security policy of the Baltic States was essentially conducted in one direction – from top to bottom (from the center to national states). On the one hand, it was an instrumental rather than value-related rapprochement of the objectives between the FSP of the Baltic States and CFSP. On the other hand, during this period the national Europeanization projection also came to light – the requirements of the EU were used as a protective shield to justify unpopular decisions of both domestic and foreign policy. When the Baltic States became EU members, the instrumental interpretation of the EU remained, yet the efforts of the states to impact the common foreign and security policy of the EU by shifting national interests to the EU level strengthened. The foreign and security policy of the Baltic States, as in a distorting mirror, reflects the EU CFSP inconsistency related to the indetermination of the EU as a specific political object. In a sense, the foreign and security policy of the Baltic States is more consistent than that of the European Union. In the policy of EU neighborhood and Eastern partnership, they emphasize not the instrumental, but the normative aspect, urging that the values-related fundamentals of Europe be treated seriously.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos kariuomenės ir kario įvaizdžio konstravimo ypatybės Lietuvos politiniame diskurse. Jame mėginama atsakyti į klausimą, ar oficialiame diskurse konstruojama Lietuvos kariuomenės kaip NATO ginkluotųjų pajėgų sudėtinės dalies samprata bei perėjimas prie profesionalios kariuomenės nedisonuoja su Lietuvos vidaus politikai būdinga orientacija į tautinę valstybę? Straipsnyje kariuomenės ir kario įvaizdžio pokyčiai analizuojami platesniame istoriniame/kultūriniame kontekste, siejant juos su modernybės/pomodernybės normatyvinių nuostatų sąveika Lietuvos politiniame diskurse bei valstybės tarptautinio identiteto konstravimo ypatybėmis. Visuomeninės nuomonės kariuomenės transformacijos klausimais apžvalga patvirtina bendrą pagrindinių strateginių dokumentų analizės išvadą – dabartinė Lietuva yra pereinamajame laikotarpyje nuo modernios tautinės valstybės vertybinių nuostatų prie pomodernios visuomenės vertybinio modelio. Reformuojant Lietuvos kariuomenę, būtų tikslinga atsižvelgti į šią jos specifiką.

This paper considers the peculiarities of the construction of the image of the army and the soldier in Lithuania's political discourse. It raises the question regarding whether the conception of Lithuania's army as part of NATO military forces and the objective of transforming Lithuania's army into a professional one can be reconciled with Lithuania's domestic policies' general orientation to the nation state. The changes in the image of the army and the soldier are analyzed in the broader historical/cultural context in order to relate them to the interaction of modern/postmodern normative attitudes in Lithuania's political discourse and to the peculiarities of Lithuania's attempts at creating its international identity. An analysis of public opinion polls on issues of the transformation of the military supports the conclusion of our analysis of the main strategic documents, namely, that Lithuania is currently undergoing a transition from the normative attitudes of a modern nation state to those of the postmodern model of society. This circumstance should be heeded in reforming Lithuania's armed forces.

Straipsnyje analizuojant Lietuvos saugumo ir gynybos politikos raidą nuo 1990 m. iki šių dienų mėginama apibrėžti jos pagrindines tendencijas ir perspektyvas. Lietuvos saugumo ir gynybos politikai didžiausią įtaką turėjo valstybingumo įtvirtinimo ypatybės. Atsikūrusi Lietuvos valstybė turėjo užtikrinti ne tik valstybės suvereniteto išsaugojimą, bet ir sudaryti palankias sąlygas esminiams teisiniams ir ekonominiams pokyčiams. Šiems sudėtingiems uždaviniams įgyvendinti buvo pasirinktas narystės NATO ir ES kelias. Narystės šiose organizacijose kriterijų tenkinimas bei derybų procesas vedė prie visapusiškos valstybės ir visuomenės transformacijos. Saugumo politikoje tai skatino negatyvių nuostatų kaimyninių valstybių atžvilgių įveikimą bei perėjimą prie bendro saugumo sampratos. Šie procesai lėmė pokyčius gynybos politikoje, perėjimą nuo teritorinės prie kolektyvinės gynybos koncepcijos bei ginkluotųjų pajėgų reformą. Tapusi ES ir NATO nare, Lietuva imasi ambicingo lyderės vaidmens, skleisdama politinių ir ekonominių reformų patyrimą į kaimynines rytų šalis. Lietuva palaiko karinės ES dimensijos stiprinimą, tačiau nepritaria galimam ES ir NATO funkcijų ir pajėgumų dubliavimui, savo saugumą siedama su tvirto transatlantinio ryšio išlaikymu.

This article presents an analysis of the developments in Lithuania's security and defence policy (LSDP) since 1990, and makes an attempt at clarifying its main tendencies and prospects. Lithuania's SDP has been mainly shaped by the concerns of re-establishing the country's statehood and state sovereignty. The re-emerging Lithuanian state had not only to guarantee the preservation of national sovereignty, but also to create conditions favourable to radical legal and economic change. When considering the ways in which to reach these formidable goals, Lithuania has treated membership in NATO and EU as the means for the state's security. The process of access negotiations and then living up to the criteria for membership in these organizations led to a significant transformation of the state and the society. In regards to the security policy it led to the efforts of overcoming negative attitudes towards neighbouring states and accepting the idea of a collective security. In turn, this led to changes in the defence policy, replacing the idea of territorial defence to that of a collective defence and accordingly reforming the armed forces. Now a member of the EU and NATO, Lithuania has developed ambitions at becoming the leader of a region in spreading her experience of political and economic reforms to neighbouring eastern countries. Lithuania has supported the strengthening of the military dimension of EU, while being critical of the duplication of EU and NATO functions and capacities, and has linked her own security with the preservation of the strong transatlantic alliance.

Straipsnyje mėginama pažvelgti į nepriklausomos Lietuvos užsienio ir saugumo politiką kaip į valstybės identiteto formavimosi procesą. Analizė grindžiama socialinio konstruktyvizmo metodologija, pabrėžiančia lemiamą nematerialių veiksnių vaidmenį tarptautinės sistemos raidoje. Straipsnis pradedamas Lietuvos geopolitinės aplinkos, kaip skirtingai konstruojamų identitetų sąveikos, pristatymu. Šiame kontekste nagrinėjama Lietuvos vieta ir vaidmuo ES Šiaurės dimensijoje iki narystės ES ir jai tapus ES nare. Analizuojant Lietuvos užsienio politikos gaires po dvigubos plėtros etapo plačiau apžvelgiamos jos dalyvavimo naujausiose ES užsienio politikos iniciatyvose problemos ir perspektyvos bei jos santykis su ES Rytų dimensija. Straipsnyje teigiama, kad Lietuva, siekdama tapti regioninio bendradarbiavimo centru, kuria pilietinės valstybės tapatybę telkdama kitas valstybes sektino pavyzdžio galia. Tačiau regioninė Lietuvos tapatybė dar tik formuojasi: užsienio politikoje pretenzijos sujungti Šiaurę, Pietus ir Rytus idėjiškai yra nepakankamai pagrįstos, o regioną vienijančio naratyvo tėra tik užuomazgos. Savo nuostatomis Lietuvos užsienio politikos pagrindimas yra artimesnis ES Šiaurės, o ne Rytų dimensijai.

The article attempts to look at foreign and security policy of independent Lithuania as a state identity formation process. The analysis is based on social constructivism methodology, underlying the predominant role of immaterial factors in the development of international system. The article begins with the presentation of the Lithuanian geopolitical environment as an interaction of differently constructed identities. In this context, the place and role of Lithuania in the Northern dimension of the EU before and after the EU membership is analyzed. In analyzing Lithuanian foreign policy landmarks after the double enlargement, a wider survey of problems and perspectives of its participation in the latest EU foreign policy initiatives and its relationship with the EU Eastern dimension is given. The article states that Lithuania, trying to become the center of regional cooperation, is creating a civil state identity assembling other states by force of the example to be followed. However, the regional identity of Lithuania is still under formation: pretensions to unite the North, South and East are conceptually not grounded enough and the narrative uniting the region is still at an embryonic stage. In its position Lithuanian foreign policy substantiation is closer to the EU Northern and not Eastern dimension.

Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kurios saugumo ir gynybos strategijoje šalia karinės gynybos svarbus vaidmuo skiriamas pilietiniam pasipriešinimui (pilietinei gynybai). Straipsnyje nagrinėjamos istorinės aplinkybės bei teorinės prielaidos, lėmusios Lietuvos politinio elito dėmesį šiai netradicinei gynybos formai. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama pilietinės gynybos teorijos raida bei nagrinėjamos kai kurių jos elementų taikymo ypatybės Lietuvos išsivadavimo judėjime (1990-1991 m.). Po to analizuojama pilietinio pasipriešinimo bei pilietinės gynybos samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politiką reglamentuojančiuose dokumentuose. Galiausiai, vertinant pilietinio pasipriešinimo vietą ir perspektyvas šiuolaikinėje Lietuvos saugumo sistemoje, daroma išvada, kad euroatlantinės integracijos ir globalizacijos sąlygomis visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su pilietinių laisvių išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes.

Lithuania is one of the few states in the world whose security and defence strategy assigns an important role to civilian resistance (civilian defence) in addition to the usual military defence. This paper explores the historical circumstances and theoretical presuppositions that have influenced the focussing of Lithuania’s political elite on this non- traditional form of defence. First, there is a short survey of the development of the theory of civilian defence and an overview of the way some of its elements have been applied in Lithuania’s movement for liberation in 1990-91. Next, there is an analysis of the way civilian resistance and civilian defence are conceived in the documents defining Lithuania’s security and defence policies.