Hybrid warfare is perhaps the most frequently used concept in seeking to explain and define Russia‘s military actions in Ukraine. This article thoroughly analyses the development of the theory of hybrid warfare and circumstances of its formation, draws a line between hybrid warfare and hybrid threats, and discusses the perception of hybrid warfare in the armies of Western states and Russia. Actions of the Russian army in Crimea are analysed on the grounds of the provisions of the theory of hybrid warfare formulated by Frank Hoffman through revealing the impact on a military operation not only of the changing warfare tendencies but also of political, cultural, demographic and military conditions that existed on the Crimean peninsula. The article ends with an assessment of the capability of the hybrid warfare theory, as an analytical category, to explain Russia’s military actions in Crimea.
Hibridinis karas – bene dažniausiai vartojama sąvoka siekiant paaiškinti ir apibūdinti Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje. Šiame straipsnyje nuodugniai analizuojama hibridinio karo teorijos raida ir jos susiformavimo aplinkybės, nubrėžiama riba tarp hibridinio karo ir hibridinių grėsmių, aptariama hibridinio karo recepcija vakarų valstybių ir Rusijos kariuomenėse. Rusijos kariuomenės veiksmai Kryme nagrinėjami remiantis Franko Hoffmano suformuotomis hibridinio karo teorijos nuostatomis, atskleidžiant ne tik besikeičiančių karybos tendencijų, tačiau ir Krymo pusiasalyje egzistavusių politinių, kultūrinių, demografinių ir karinių sąlygų įtaką karinei operacijai. Straipsnio pabaigoje įvertinama, ar hibridinio karo teorija kaip analitinė kategorija paaiškina Rusijos karinius veiksmus Kryme.