Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis yra vienas iš valstybės gynimo konstitucinių pagrindų ir nustato valstybės gynimą piliečiams kaip teisę, tačiau kartu ir kaip pareigą. Šis Konstitucijos straipsnis palieka įstatymų leidėjui diskrecijos teisę įstatymu detalizuoti piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą įgyvendinimo tvarką. Dėl ginkluotųjų pajėgų pertvarkymo į profesionaliąją ir savanorių kariuomenę tampa aktualus klausimas dėl kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, kuri šiuo metu nors ir sustabdyta, tačiau nėra panaikinta, konstitucingumo. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs dėl karo prievolės sustabdymo konstitucingumo, tačiau tai nereiškia, kad visi su karo prievole susiję klausimai išnagrinėti. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti visuotinės karo prievolės konstitucinį pagrindą ir kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, konstitucingumą. Todėl nagrinėtinas klausimas, ar visuotinė karo prievolė, jeigu ji būtų įgyvendinama, atitinka konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir karinio teisingumo principus1. Atitinkamai keliamas klausimas, kaip karo prievolę lemia konstitucinis valstybės apsaugos užtikrinimo tikslas. Dėl augančio kariuomenės panaudojimo užsienyje, tačiau mažėjančio karo prievolininkų poreikio nagrinėtina, ar visuotinės karo prievolės sustabdymas kaip gynybos reformos dalis toliau galima tam, kad būtų užtikrinta valstybės gynyba. Atsakant į išsikeltus klausimus bus atsigręžta į gausią ir ilgametę Vokietijos konstitucinę doktriną, kurioje pateikiami Pagrindinio Įstatymo, kaip steigiamosios valdžios teisės akto, išaiškinimai, neabejotinai galintys padėti interpretuoti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą (visuotinę) karo prievolę.

Article 139 of the Constitution of the Republic of Lithuania is one of the constitutional fundamentals of state defense and stipulates the defense of the state as the right of citizens on the one hand and the duty on the other. This article of the Constitution gives the legislative power the right of discretion to detail by law the order of the implementation of citizens’ duty to perform military or alternative country defense service. Due to the reorganization of the armed forces into a professional and volunteer army, the issue of some ordinary regulation rules concerning the constitutionality of nationwide conscription, though at present suspended but not abolished, is becoming urgent. Though the Constitutional Court of the Republic of Lithuania presented their ruling on the constitutionality of the suspension of military conscription, it does not mean that all problems related to conscription have been settled. The aim of this article is to analyze the constitutional basis of nationwide conscription as well as the constitutionality of some ordinary regulation provisions related to nationwide conscription. Therefore, the issue to be analyzed is whether nationwide conscription, if it were to be implemented, complies with the constitutional principles of human equality and military justice1. Consequently, the question is posed how the constitutional objective of ensuring the defense of the state determines conscription. Because of the growing employment of the army abroad, yet the dwindling demand for conscripts, it should be explored whether the suspension of the nationwide conscription as a part of the defense reform is further feasible in order to guarantee the defense of the state. In answering the raised questions, the author will analyze the abundant and long-lasting constitutional doctrine of Germany which provides clarifications of the Basic Law, as the legal act of the establishing power, which can doubtless be of assistance in interpreting (nationwide) conscription as established in the Constitution of Lithuania.