Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

The Russian Government has become relatively proficient at deploying disinformation as a tool of statecraft. The 2014 events in Ukraine and the 2016 US presidential election brought the issue to the forefront of the contemporary political debate and scholarly inquiry. While the reach and effectiveness of the Russian information operations is often exaggerated by western commentators, the Kremlin certainly has grand ambitions in the information domain. Indeed, statements by the Kremlin seniors underscoring the need to compete in the information sphere have been myriad since 2012. The talk has translated into capabilities and capabilities have turned into operations on numerous occasions. Always changing to incorporate ‘lessons learned’, Russia’s approach to information warfare is fluid. This article examines a particularly novel twist to that approach, i.e., the inclusion of civil society entities to proliferate the Kremlin’s messaging. Institutions not typically associated with information dominance have become increasingly operationalized to serve the regime’s interests abroad. Many have followed the same path as journalism – subjugated to the Kremlin’s wishes early in Putin’s reign; exploited as a tool for domestic control; and finally, employed externally with near seamless coordination within state information campaigns. While this whole-of-society approach is still in an early stage of development and might not appear too disconcerting at the moment, countries that are particularly vulnerable to Russian meddling would be wise to recognize the trend and consider countermeasures.

Rusijos vyriausybė gana gerai išmoko naudoti dezinformaciją kaip valstybės valdymo priemonę. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir 2016 metų JAV prezidento rinkimų šis klausimas atsidūrė šiuolaikinių politinių diskusijų ir mokslinių tyrimų dėmesio centre. Nors Vakarų komentatoriai dažnai pervertina Rusijos informacinių operacijų pasiekiamumo ribas ir veiksmingumą, Kremlius neabejotinai turi didelių ambicijų informacijos srityje. Iš tiesų nuo 2012 metų pasirodė daugybė aukštesnio rango Kremliaus pareigūnų pareiškimų, pabrėžiančių poreikį konkuruoti informacijos srityje. Daug kartų kalbos tapo pajėgumais, o pajėgumai – operacijomis. Rusijos taikomas informacinio karo metodas nėra nusistovėjęs, jis nuolat keičiasi pagal „išmoktas pamokas“. Šiame straipsnyje nagrinėjama ypač novatoriška nauja šio metodo tendencija – pilietinės visuomenės subjektų įtraukimas į Kremliaus idėjinio turinio platinimą. Režimo interesų labui užsienyje vis dažniau pasitelkiamos institucijos, kurios paprastai nėra siejamos su informacijos valdymu. Daugelis ėjo tuo pačiu keliu kaip žurnalistika, kuri Putino režimo pradžioje buvo priversta tarnauti Kremliaus norams, išnaudojama kaip vidaus kontrolės priemonė ir galiausiai naudojama užsienyje, beveik sklandžiai koordinuojant valstybės informacijos kampanijas. Nors vis dar vyksta pradinis šio visos visuomenės įtraukimo metodo plėtros etapas ir šiuo metu gali pasirodyti, kad dėl to nevertėtų nerimauti, dėl Rusijos kišimosi ypač pažeidžiamoms šalims vertėtų suvokti šią tendenciją ir svarstyti galimas atsakomąsias priemones.