Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje, pasitelkiant kooperacinio saugumo sistemos teorinį modelį, analizuojamos ir lyginamos 1999 m. ir 2010 m. NATO strateginės koncepcijos, tokiu būdu įvertinant svarbiausius Aljanso transformacijos pokyčius per pastarąjį dešimtmetį. Straipsnyje konstatuojama, kad nauja strateginė koncepcija yra labiau „evoliucinis“ nei „revoliucinis“ dokumentas, pamatiniai Aljanso elementai ir funkcijos išliko nepakitę. Nauju dokumentu įtvirtinamas NATO, kaip daugiafunkcės saugumo struktūros, modelis, kuriuo kolektyvinio saugumo ir kolektyvinės gynybos dimensijos yra derinamos su aktyvia stabilumo projekcijos į išorę politika (operacijos ir partnerystė). Esminis 1999 m. ir 2010 m. dokumentų skirtumas yra naujos strateginės koncepcijos daugiafunkciškumas ir aukštas ambicijų lygis (civilinių pajėgumų, priešraketinės gynybos, ginklų kontrolės, NATO-ES santykių ir kitose srityse), kuris neišvengiamai kelia sudėtingų įgyvendinimo iššūkių. Nauja koncepcija modernizavo NATO ir suteikė galimybę šalims pademonstruoti solidarumą dėl Aljanso uždavinių. Tačiau realus ambicingų nuostatų įgyvendinimas priklauso nuo gebėjimo spręsti įsisenėjusias Aljanso problemas, o tam reikės palankių tarptautinių aplinkybių, didelių išteklių ir tvirtos šalių politinės valios.

This article uses cooperative security theory to examine and compare 1999 and 2010 NATO Strategic Concepts, thus assessing the main developments of NATO transformation during the last decade. Analysis shows that the new Strategic Concept is a more “evolutionary” than “revolutionary” document, as the main elements and functions of the Alliance remain unchanged. New strategy projects NATO as a multifunctional security structure, which combines collective security and collective defence dimensions on the one hand with active policy of promoting stability (operations and partnerships) on the other. The most important difference between 1999 and 2010 documents is the multifunctional character and high level of ambitions in the new strategic plan in such areas as civilian capabilities, missile defence, cyber security, NATO-EU relations, etc. The new Strategic Concept modernized NATO and demonstrated solidarity about the main tasks of the Alliance. Nevertheless, actual implementation of this ambitious agenda depends on the ability to address deeply rooted internal problems (such as increasing gap between the US and Europe), which will require a favourable international environment, considerable resources and strong political will by the Allies.

The method of scenario building is used in this article to identify and examine the eventual directions of NATO transformation. This article analyzes the main driving forces of the Alliance, as well as the parameters which define the transformation of NATO. On the basis of the theoretical scenario building model, which is designed in this article, four alternative scenarios of NATO are constructed: (a) NATO as a global mechanism for crisis management; (b) NATO as a fortress of collective defence; (c) NATO as a paralyzed political forum; (d) NATO as a multifunctional security structure. The article also aims at answering the question, under which scenario the transformation of the Alliance is currently proceeding. Finally, the practical applicability of the scenario building method in the field of Lithuanian foreign policy is evaluated.

Pasitelkiant scenarijų konstravimo metodą, straipsnyje nagrinėjamos galimos NATO transformacijos kryptys. Identifikuojami NATO raidai didžiausią įtaką turintys veiksniai bei Aljanso transformaciją apibrėžiantys parametrai; pasitelkiant suprojektuotą teorinį modelį, sukonstruojami 4 alternatyvūs Aljanso raidos scenarijai: (a) NATO kaip globalus krizių valdymo mechanizmas; (b) NATO kaip kolektyvinio saugumo „tvirtovė“; (c) NATO kaip paralyžiuotas politinis forumas; (d) NATO kaip daugiafunkcė saugumo struktūra. Nustatoma, kuriuo scenarijaus pagrindu šiuo metu vyksta Aljanso transformacija, įvertinamas praktinis scenarijų pritaikomumas formuojant Lietuvos užsienio politiką.