Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje analizuojamas tarpukario Lietuvos kariuomenės formavimosi kontekste vykęs karo tarnybos patrauklumo didinimo procesas, atskleidžiant jo struktūrinius aspektus ir priežastinius ryšius su šiandien aktualiais nacionalinio saugumo iššūkiais. Aptariamos pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė to meto valdžia: neigiamas visuomenės požiūris į karo prievolę, kariuomenės komplektavimo sunkumai, menka motyvacija. Siekiant formuoti teigiamą karo tarnybos įvaizdį, buvo diegiamos kompleksinės vidinės motyvacinės priemonės: gyvenimo sąlygų kariuomenėje gerinimas, švietimas, profesinis rengimas, ir išorinės motyvacinės priemonės: patriotinio ugdymo stiprinimas, viešųjų ryšių priemonės, simboliniai ritualai. Istorinė analizė leidžia teigti, kad kariuomenės patrauklumui esminę reikšmę turi ne tik geopolitiniai veiksniai, bet ir socialinė aplinka, tarnybos sąlygų kokybė bei pilietinės visuomenės brandos lygis. Šios įžvalgos aktualios šiuolaikinėje karo prievolės politikos formavimo diskusijoje, siekiant kurti tvarią ir visuomenės palaikymu grįstą nacionalinio saugumo sistemą.

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.