Mokslo darbas skirtas apžvelgti 1918–1940 m. jauniausios nacionalinės teismų sistemos grandies – Apeliacinių Rūmų – veiklą ir atskleisti iki šiol teisės ir istorijos doktrinai neatrastus baudžiamųjų bylų dėl grėsmių valstybės tyrimo saugumui bruožus. Tyrimo metu išanalizuotos 326 Apeliacinių Rūmų jurisprudencijos baudžiamosios bylos, kuriose baudžiamojon atsakomybėn patraukti 245 asmenys, taip pat amžininkų ir šių laikų teisės bei istorijos mokslo doktrinos formuotojų suponuoti šaltiniai, teisės aktai, archyvinė medžiaga. Teismo veikla, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl grėsmių valstybės saugumui, vertintina kaip strategiškai reikšminga, tačiau komplikuota dėl nusikalstamų veikų konspiratyvumo, politinių ir ideologinių aspektų, sprendimų priėmimo motyvų diferenciacijos. Apeliaciniai Rūmai, įgyvendindami įstatymo leidėjo deleguotą kompetenciją, rėmėsi recepuotaisiais ir nacionaliniais teisės aktais, kurių nuostatos, nors ir kritikuotos dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų, tačiau vertintinos kaip atspindinčios realias grėsmes valstybės saugumui.