Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

In 2018 Russia initiated attempts to substantially revitalize the slow process of the Russian – Belarusian integration by implementing the fundamental obligations set out in the Union Treaty not only in the fields of economy or the military, but by also resolving the essential political and financial issues, thus building a strong foundation for further creation of the union state and a certain breakthrough. This article discusses the new phase in the creation of the Union State in order to identify the reasons behind the new initiative and the key factors having led to the slow-pace integration of the Union State and different rates in individual fields. It is argued that the creation process of the Union State does not gain the required momentum due to different interests of the states: Russia’s aspirations for full control over Belarus and the efforts made by the President of Belarus seeking to maintain an integration format enabling unobstructed existence of the model of the political system established by him and allowing him to stay in power. This process could be described as a certain strategic partnership enabling flexible and non-binding actions (postponement of agreements for economic, security, and personal gain). The 2020 crisis in Belarus when President A. Lukashenko lost the legitimacy of his constituents and the Western States did not recognise the presidential election as democratic, the Union State project was “frozen” temporarily until the political situation in the country stabilizes. Under these conditions Russia’s ambition to keep Belarus has remained unchanged and it is likely that cautious tactics would be implemented to achieve this goal at the same time to avoid stirring up opposition sentiment, to maintain sentiments of the Belarusian public favourable to the great power in their neighbourhood, and to activate economic actions directed at strengthening the positions of Russian capital in the neighbouring space.

2018 metais Rusijos iniciatyva buvo bandoma lėtai vykstantį Rusijos ir Baltarusijos integracijos procesą suaktyvinti iš pagrindų, įgyvendinant sąjunginės valstybės sutartyje numatytus principinius įsipareigojimus, ne vien ekonominėje ar karinėje srityse, bet ir išspręsti esminius politinius ir finansinius klausimus, kurie taptų bendros valstybės tolesnio kūrimo tvirtu pagrindu ir tam tikru proveržiu. Šiame straipsnyje aptariamas bendros valstybės kūrimo naujas etapas, siekiant išsiaiškinti, kodėl imtasi naujos iniciatyvos ir kokie pagrindiniai veiksniai lėmė, kad sąjunginės valstybės integracija vyksta lėtai ir skirtingu greičiu tam tikromis kryptimis. Teigiama, kad sąjunginės valstybės kūrimo procesas neįgauna reikiamo pagreičio dėl valstybių skirtingų interesų: Rusijos siekio visiškai kontroliuoti Baltarusiją ir Baltarusijos prezidento pastangų išlaikyti tokį integracijos formatą, kuris leistų gyvuoti netrukdomai jo sukurtam politinės sistemos modeliui ir išlikti valdžioje. Šį procesą būtų galima įvardyti kaip tam tikrą strateginę partnerystę, kuri leidžia lanksčius ir neprivalomus veiksmus (atidėlioti susitarimus, siekiant saugumo, ekonominės ir asmeninės naudos).

Andrzejaus Małysos monografijos Generał Antoni Giełgud (1792–1831) (Działalność wojskowa, Oswięcim, 2016, 305 p.) recenzija

Šiame straipsnyje nagrinėjama Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo dinamika, kai Rusijos agresija Ukrainoje pademonstravo prezidento Vladimiro Putino siekį visomis įmanomomis priemonėmis užsitikrinti savo interesų zonos kontrolę artimiausioje posovietinėje erdvėje. Galime kalbėti apie karinio bendradarbiavimo patvarumo gilinimo laikotarpį, kuriame Rusija demonstruoja principinę nuostatą išplėsti karinių pajėgumų panaudojimo galimybes pasiremiant Baltarusijos karinėmis pajėgomis, karine infrastruktūra bei teritorija, kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Todėl siekiama išsiaiškinti abiejų valstybių karinę integraciją lemiančius pagrindinius veiksnius: aptarti karinę politiką reglamentuojančiuose dokumentuose užfiksuotas karinio bendradarbiavimo kūrimo kryptis ir uždavinius, aptarti ir įvertinti karinių pajėgų sąveikos didinimo praktinius atvejus (strateginės karinės pratybos), atskleisti karinio-techninio bendradarbiavimo pasiekimus ir problemas, galimas vystymosi perspektyvas.

The article analyses the dynamics of military cooperation between Russia and Belarus at the time when Russia’s aggression against Ukraine revealed president Vladimir Putin’s objective to consolidate control over his interest zone in the nearest post-soviet area at all hazards. This could be called the time-period during which endurance of military cooperation is increased and during which Russia demonstrates its principle ambition to expand the use of military capabilities while leaning on Belorussian military capabilities, military infrastructure and territory as a bridgehead for potential military actions. For this reason, the aim of the paper is to outline the key factors which determine military integration of the both countries, or, more specifically, to discuss orientations and objectives set forth for building military cooperation as laid down in the documents regulating military policy, to discuss and assess practical cases of strengthening of interaction between military capabilities (strategic military exercises), to reveal the accomplishments of military and technical cooperation, problems it might pose and potential prospects of its development.

One of the distinctive features of Russia’s confrontation with the West over the 2014–2016 period is the intensification of Russian propaganda both in foreign countries and within the state. Lithuania, whose relations with a major neighbour were not normalized, and which openly supported Ukraine’s position, attracted the additional attention of Russian mass media in which an incitement to anti-Lithuanian moods was bolstered. In this case, it is endeavoured to generally describe how the mass media (television and newspapers) played a role in contriving a social construct and ascertain the Lithuanian quantitative characteristics which are presented in Russian mass media. Referring to the analysis, one can distinguish three prevailing negative images of Lithuania – that is, Russophobic and anti-Russian; a falsifier of history; and a failing and non-influential state. These images, being consistently and purposefully exploited in Russian information space, almost with no alternative sources, turned into undeniable truth for the majority of Russian citizens. This provides the Kremlin with vast possibilities of manipulation in constructing the tactics and strategy of geopolitical instability. On the other hand, one should not forget that such a negative picture of Lithuania serves as a way in which Russian society justifies Putin’s political system and demonstrates its superiority over the values of the Western world.

Rusijos konfrontacijos su Vakarais 2014–2016 m. laikotarpio vienas iš išskirtinių bruožų yra Rusijos propagandos suaktyvinimas tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje. Lietuva, kurios santykių normalizacija su didžiąja kaimyne nebuvo užbaigta ir kuri atvirai parėmė Ukrainos poziciją, susilaukė papildomo Rusijos žiniasklaidos dėmesio, o tiksliau, joje sustiprėjo antilietuviškų nuotaikų kurstymas. Šiuo atveju pirmiausia mėginama bendrais bruožais apibūdinti, kaip masinės informavimo priemonės (televizija ir periodinė spauda) atliko socialinio konstrukto kūrėjų vaidmenį, ir išsiaiškinti Rusijos žiniasklaidoje pateikiamas Lietuvos kiekybines charakteristikas. Remiantis šia analize išskiriami trys dominuojantys negatyvūs Lietuvos įvaizdžiai – rusofobiška ir antirusiška, istorijos falsifikatorė, žlunganti ir neįtakinga. Šie įvaizdžiai nuosekliai ir kryptingai eksploatuojami Rusijos informacinėje erdvėje, beveik neegzistuojant alternatyviems šaltiniams, tapo neginčijama tiesa daugumai Rusijos piliečių. Tai suteikia Kremliui dideles manipuliacijos perspektyvas kuriant geopolitinio nestabilumo taktiką ir strategiją. Antra vertus, nederėtų pamiršti, kad Lietuvos negatyvus paveikslas padeda Rusijos visuomenei pateisinti Putino sukurtą politinę sistemą ir jos pranašumus prieš Vakarų pasaulį.

Šiame straipsnyje apžvelgiamas Rusijos karinę politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas – 2010 metų karinė doktrina ir jos praktinė realizacija. Nagrinėjamos doktrinos pagrindinės charakteristikos, ji lyginama su ankstesnėmis doktrinomis. Aiškinamasi, kaip doktrininės nuostatos dėl NATO pavojaus Rusijos nacionaliniam saugumui siejasi su realizuojamais saugumo ir užsienio politikos praktiniais veiksmais, kartu iškeliama šio dokumento kaip priemonės problema Rusijos diplomatinėje politikoje, kurios tikslas yra gerokai padidinti savo įtaką tarptautinėje sistemoje vykstantiems procesams. Aptariama, kaip doktrinoje konstruojamos naujosios karinės politikos pagrindinės kryptys – karinių pajėgų radikali transformacija ir jos pirmieji rezultatai. Pabrėžiama, kad vykdomas ginkluotųjų pajėgų optimizavimas ir modernizavimas stiprina Rusijos karinę galią, tačiau politinis režimas neorientuojamas į demokratines permainas. Tiek karinėje politikoje, tiek kituose nacionalinio saugumo reikaluose sprendimų priėmimo galia iš esmės didžiaja dalimi priklauso nuo vienašališko prezidento sprendimo. Tai, be jokios abejonės, suteikia rimtą pagrindą kalbėti apie padidėjusias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.