Karo archyvas

Šiame darbe pateikiamas 1931 m. Turkijos Respublikos Nacionalinės gynybos ministerijos išleisto dokumento, kuriame pristatoma susisteminta informacija apie Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karines pajėgas, taip pat glausta apibendrinta informacija apie kiekvieną šių valstybių, dalies apie Lietuvą vertimas. Tekste taip pat pateikiama kontekstinė informacija apie Lietuvos ir Turkijos istorinių santykių dinamikos pagrindinius akcentus. Šiuo darbu siekiama praplėsti istorinių Lietuvos ir Turkijos dvišalių santykių ir Lietuvos užsienio ryšių tarpukariu tyrimus.

Straipsnyje atskleidžiama 1925–1940 m. leisto karo istorijos žurnalo „Karo archyvas“ reikšmė susipažįstant su 1915–1918 m. vokiečių okupacijos laikotarpio Lietuvos visuomenės socialinėmis problemomis. 1918 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinė ir karinė vadovybė daug dėmesio skyrė karo mokslų puoselėjimui ir plėtojimui. Karo istorija laikyta integralia šių mokslų dalimi, šios srities straipsniai buvo spausdinami nuo 1921 m. leidžiamame karo mokslų žurnale „Mūsų žinynas“ ir 1925 m. tikslingai įsteigtame karo istorijos žurnale „Karo archyvas“. Bendrajam Lietuvos istorijos mokslui tuo metu susiduriant su įvairiomis organizacinėmis ir leidybos problemomis „Karo archyvo“ leidėjai nusprendė publikuoti ir labiau nuo karo istorijos nutolusius tekstus. Taip leidinyje savo vietą rado ir straipsniai apie lietuvių civilinės visuomenės būklę vokiečių okupacijos laikotarpiu. Ilgainiui jų publikavimas „Karo archyve“ tapo įprastas ir virto tam tikra tradicija.

Straipsnyje siekiama įvertinti, kiek nuolatinis karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje (1919–1939 m.) paveikė visuomenės požiūrį į kariuomenę. Aiškinamasi, kada ir kokie Ypatingų valstybės apsaugos įstatų nustatytos tvarkos aspektai labiausiai trikdė kasdienį piliečių gyvenimą, kiek dėl to kaltinta kariuomenė. Taip pat apibendrinamas Lietuvos politinės ir karinės valdžios požiūris į karo padėties režimą, jo reikšmę valstybės ir jos ginkluotųjų pajėgų įvaizdžiui.