Karo archyvas

Straipsnyje tiriami 1565 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymo totorių registro struktūros elementai, išruošiamų žirgų ir kitų joti skirtų arklių užrašymo būdai, karių ekipuotės dalys ir jų užrašymo būdai. Karių (raitelių ir pėstininkų) ekipuotės komplektai suskirstyti pagal karių turimų ginklų rūšis ir jų kiekį. Raitelių ekipuotės komplektai suregistruoti pagal panaudojimo dažnumą skirtingose vėliavose. Vėliavų karinis pajėgumas lyginamas pagal išruoštų karių skaičių, ekipuotės dalių kiekį, tenkantį vienam raiteliui, ginklų kiekį skirtingose vėliavose. Aptariamas vėliavininkų ir į kariuomenę siunčiamų asmenų užrašymas.

Tai proginis straipsnis garbingos Lietuvos lakūno leitenanto Juozo Kumpio žūties 100-osioms metinėms paminėti ir kartu mokslinė publikacija, kurioje ne tik pristatoma šio karo lakūno biografija, jo asmenybės bruožai, bet ir analizuojama Nepriklausomybės kovų metų lakūnų rengimo sistema, lyginama su Vakarų Europos valstybių rengimo patirtimi. Skaitant Lietuvos kariuomenės oro laivyno dviejų grandžių vykdytos operacijos Varėnoje analizę galima susipažinti su 1920 metų oro laivyno materialinio aprūpinimo, karo lakūnų motyvacijos, rengimo ypatumais ir sukaupta patirtimi dalyvaujant panašiose operacijose. Taip pat trumpai paliečiamas šios istorijos simbolinis ir atminimo kultūros diskursai.

Šiame straipsnyje, remiantis archyvine medžiaga, literatūros šaltiniais, taikant istorinį, chronologinį tyrimo metodus, tiriama ir vertinama tarpukario (1919–1940 m.) Lietuvos kariuomenės karininkų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistema (Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykla, Karo aviacijos mokykla, Aspirantų tarnyba, Vytauto Didžiojo karininkų kursai, Aukštieji karo technikos karininkų kursai, Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, įvairūs ilgalaikiai ir trumpalaikiai kursai, Lietuvos kariuomenės karininkų studijos užsienyje ir kt.).

Tarpukario Lietuvos kariuomenės gynybos planuose priedanga – vienas svarbiausių elementų, lemiančių mobilizacijos ir tolesnių karinių operacijų sėkmę. 1939 m. rudenį, kaimyninėse valstybėse kilus kariniam konfliktui, buvo paskelbta visų, išskyrus I ir II, atskirųjų pasienio apsaugos batalionų mobilizacija. Šie priedangos daliniai buvo formuojami prie pat valstybės sienos, turėjo pirmieji sutikti ir stabdyti priešą, taip vykdydami priedangos užduotis ir laimėdami laiko visos kariuomenės mobilizacijai atlikti. Šiame straipsnyje analizuojama V atskirojo pasienio apsaugos bataliono veikla: jo formavimo ypatumai, pašauktųjų tarnauti patikimumas ir lojalumas valstybei, kaip buvo organizuojama tarnyba, vykdomos užduotys, bataliono pasirengimas, kovinė galia susiklosčiusioje situacijoje, logistika, buitis, išformavimas. Pateikiamos bataliono dalinių išdėstymo schemos. Autoriaus nuomone, to laikotarpio tekstai pagyvina straipsnį ir suteikia jam įdomių atspalvių, todėl pirminių šaltinių kalba taisyta minimaliai.

Straipsnyje analizuojamas Vilniaus pėstininkų mokyklos kursanto, Raudonosios armijos 16-osios šaulių divizijos karininko Vinco Ragausko dienoraštis, atkreipiant dėmesį į 1940–1945 m., kai autorius mokėsi šioje mokykloje ir dalyvavo karo veiksmuose, įrašus. Pristatoma autoriaus biografija, aiškinamasi, kokiomis aplinkybėmis buvo rašomas šis dienoraštis, jo tekstų patikimumo lygis, nuodugniai analizuojami karo veiksmų ir kasdienybės vaizdai, užfiksuoti šiuose užrašuose.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos kariuomenės raida nuo 1994 iki 2004 m., t. y. Lietuvos pasirengimo narystei Šiaurės Atlanto gynybiniame aljanse laikotarpiu.1994–2004 m. Lietuvos krašto apsaugos sistema ir Lietuvos kariuomenė siekė užtikrinti valstybės gynybą, todėl turėjo įgyvendinti du labai sudėtingus uždavinius – kurti ir plėtoti nacionalines karines pajėgas ir kartu parengti jas narystei NATO. Šie uždaviniai buvo grindžiami dviem skirtingomis paradigmomis – modernios ir postmodernios kariuomenės, kas lėmė staigias Lietuvos kariuomenės transformacijas ir jų vertinimo prieštaringumą. Tačiau, nors buvo daugybė sunkumų ir sudėtinga situacija šalyje, Lietuvos kariuomenė per dešimt metų sugebėjo sukurti valstybės karinius pajėgumus, kurie atitiko NATO partnerėms keliamus reikalavimus, ir kartu įvykdė jai iškeltą prioritetinę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir gynybos politikos užduotį – Lietuva tapo Šiaurės Atlanto aljanso nare.

Stepono Gerdvilio atsiminimai