Karo archyvas

Straipsnio tema – Vitebsko mūšis, įvykęs 1664 m. birželio 16 d. Šiame susirėmime Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono Mykolo Kazimiero Paco, kurioje buvo apie 3000 karių, visiškai sutriuškino Maskvos Naugardo junginio („razriado“)1 pajėgas, vadovaujamas kunigaikščio Ivano Chovanskio (Ивáн Андрéевич Ховáнский) (apie 6000 karių). Priešas patyrė didžiulių nuostolių, o tai reiškė, kad šiaurinė caro kariuomenės grupuotė keliems mėnesiams buvo visiškai eliminuota iš tolesnių veiksmų. Nors lietuviams nepavyko užimti paties Vitebsko, užsitikrinę šią kryptį, jie sugebėjo susitelkti į veiksmingą pagrindinių Maskvos pajėgų atrėmimą Dniepro linijoje.

2023 metais „Karo archyve“ buvo išspausdinta straipsnio „1812 m. kariniai epizodai Kaune“ I dalis „Istorinis Napoleono kariuomenės persikėlimas per Nemuną ir Nerį ties Kaunu birželio 24–25 d.“, kurioje aprašomas Prancūzijos Didžiosios armijos Vidurinės armijos persikėlimas tomis dienomis ties Kaunu1. Straipsnio „1812 m. kariniai epizodai Kaune“ II dalis skirta 1812 m. gruodžio 11, 12 ir 13 d. įvykiams, ypač paskutinėms 1812 m. Didžiosios armijos ariergardų kautynėms. Ši tema tikriausiai niekada nebus išsemta, nes kaskart į ją gilindamasis pradedi suvokti, kokie svarbūs Europai istoriniai ir kariniai įvykiai tuo metu vyko mažame Lietuvos mieste – Kaune ir kaip jie prisidėjo prie svarbių politinių ir karinių pokyčių, nes po jų vėl įsigalėjo feodalinė monarchija, o Lietuvos didesnėje dalyje – carinės Rusijos priespauda.

1919 m. išlaisvindama Lietuvos teritoriją nuo Raudonosios armijos, Lietuvos kariuomenė užėmė dalį Latvijos Alūkstos apskrities ir joje liko. Dėl to tarp Lietuvos ir Latvijos kilo nesutarimų – abi šią teritoriją laikė savo valstybės sudedamąja dalimi. Lietuvos kariuomenės buvimas Alūkstos apskrityje tiesiogiai susijęs su komplikuotais nagrinėjamu laikotarpiu Latvijos ir Lietuvos santykiais: nors kovoje su bendru priešu – Raudonąja armija – abi valstybės buvo sąjungininkės, tačiau juos temdė 1919–1920 m. teritoriniai nesutarimai. Šio straipsnio tikslas – pabandyti išanalizuoti karinės administracinės institucijos – Eglaitės karo komendantūros – veiklą, siekiant įtvirtinti Lietuvos kariuomenės buvimą šioje Latvijos dalyje, jos dalyvavimą kariniame Lietuvos ir Latvijos kariuomenių konflikte 1920 m. rugpjūtį ir rugsėjį.

Lietuvos kariuomenės Karo sanitarijos tarnyba buvo pradėta formuoti 1918 m. gruodžio 5 d. įkuriant Sanitarijos skyrių, ir tai rodo jos svarbą besikuriančiai kariuomenei. Straipsnyje, remiantis archyviniais ir publikuotais šaltiniais bei istoriografija, analizuojama Karo sanitarijos tarnybos struktūra ir veikla 1918–1940 m. Atskirai nagrinėjami tarnybos sukūrimo ir veiklos Nepriklausomybės karo metu ypatumai. Antroje dalyje, apimančioje 1923–1940 m., daugiausia dėmesio skiriama tarnybos pertvarkai pagal taikos meto etatus ir atskirų veiklos sričių pristatymui pagal tarnybai priskirtas sritis. Aptariama tarnybos struktūra ir jos pritaikymo kariuomenės reikmėms aspektai, išskiriant Karo ligoninės, sveikatos tikrinimo komisijų, kariuomenės dalinių sanitarinės būklės inspekcijų, tarnybos veiklą epidemijų atvejais, pasirengimo mobilizacijai, sanitarinių stočių-sanatorijų steigimo klausimus.

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Straipsnyje atskleidžiama 1925–1940 m. leisto karo istorijos žurnalo „Karo archyvas“ reikšmė susipažįstant su 1915–1918 m. vokiečių okupacijos laikotarpio Lietuvos visuomenės socialinėmis problemomis. 1918 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinė ir karinė vadovybė daug dėmesio skyrė karo mokslų puoselėjimui ir plėtojimui. Karo istorija laikyta integralia šių mokslų dalimi, šios srities straipsniai buvo spausdinami nuo 1921 m. leidžiamame karo mokslų žurnale „Mūsų žinynas“ ir 1925 m. tikslingai įsteigtame karo istorijos žurnale „Karo archyvas“. Bendrajam Lietuvos istorijos mokslui tuo metu susiduriant su įvairiomis organizacinėmis ir leidybos problemomis „Karo archyvo“ leidėjai nusprendė publikuoti ir labiau nuo karo istorijos nutolusius tekstus. Taip leidinyje savo vietą rado ir straipsniai apie lietuvių civilinės visuomenės būklę vokiečių okupacijos laikotarpiu. Ilgainiui jų publikavimas „Karo archyve“ tapo įprastas ir virto tam tikra tradicija.

1944 m. liepos pradžioje Antrojo pasaulinio karo frontas grįžo į Lietuvą. Padrikai į vakarus besitraukiančios ir Raudonosios armijos persekiojamos vokiečių pajėgos mėnesio pabaigoje Lietuvoje jau buvo suformavusios beveik vientisą fronto liniją. Vien liepos mėnesį Lietuvoje žuvo kelios dešimtys tūkstančių karių, degė miestai, kaimai, o Raudonoji armija užėmė daugiau nei pusę šalies teritorijos. Karo fronto sugrįžimas buvo reikšmingas geopolitinis posūkis, lėmęs tolesnę Lietuvos situaciją.

Šiame darbe pateikiamas 1931 m. Turkijos Respublikos Nacionalinės gynybos ministerijos išleisto dokumento, kuriame pristatoma susisteminta informacija apie Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos karines pajėgas, taip pat glausta apibendrinta informacija apie kiekvieną šių valstybių, dalies apie Lietuvą vertimas. Tekste taip pat pateikiama kontekstinė informacija apie Lietuvos ir Turkijos istorinių santykių dinamikos pagrindinius akcentus. Šiuo darbu siekiama praplėsti istorinių Lietuvos ir Turkijos dvišalių santykių ir Lietuvos užsienio ryšių tarpukariu tyrimus.