Karo archyvas

Lietuvos visuomenės angažuotumo problematika Prancūzijos – Rusijos karinio konflikto laikotarpiu istoriografijoje nuolatos sulaukia išskirtinio dėmesio ir yra nagrinėjama pasirenkant įvairius politinius, socialinius, ekonominius,karinius ir civilizacinius aspektus. Bene mažiausiai atlikta lokalių tyrimų, apimančių regionų, ypač atskirų vietovių, istorinių retrospektyvų, siekiant išsiaiškinti jų bendruomenių veikimo karo sąlygomis istorines aplinkybes, ypatybes ir jas lemiančius veiksnius.

Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti sudėtingą Pirmajame pasauliniame kare naudotų 42 cm kalibro apgulos pabūklų raidos kelią nuo pakrančių minosvaidžio iki legendinės „Storosios Bertos“ sukūrimo, atskleisti paslaptimis apaugusių šios serijos pabūklų kilmę, sėkmingo, bet palyginti trumpo jų naudojimo priežastis.

Lietuvos teisininko, mokslininko ir visuomenės veikėjo Mykolo Romerio gyvenimas, susijęs su karine patirtimi Didžiojo karo metais, menkai tyrinėtas. 1915–1917 m. M. Romeris tarnavo lenkų legionuose, o 1915 m. rudenį tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose Galicijos fronte. Straipsnyje taikant teksto (dienoraščio) ir nagrinėjamos asmenybės biografinių duomenų analizės metodus aptariama Lietuvos teisininko ir visuomenės veikėjo M. Romerio patirtis fronte Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžianti jo požiūrį į karo kasdienybę ir jo dalyvių asmenybes, idėjas kurti lietuviškus junginius lenkų legionuose, taip pat Rusijos siekius ir vykdomos politikos vertinimą. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo Pirmojo pasaulinio karo metų M. Romerio dienoraštis, kuriame atsispindi autoriaus asmeninės patirtys, pateikiama įvykių karo frontuose apžvalga, požiūris į Rytų Europos tautų geopolitinę orientaciją tarp Rytų ir Vakarų, įvairūs projektai ir karo meto įvykių vertinimas.

Straipsnyje nušviečiamas 1919 m. Lietuvos vykdomosios valdžios struktūroje egzistavusios gana išskirtinės institucijos – Vyriausiosios tiekimo valdybos įkūrimo aplinkybės ir raida, analizuojamas jos įsteigimo kontekstas ir prielaidos. Šios institucijos steigimo idėja ėmė rutuliotis 1919 m. žiemą, Lietuvos valdžios institucijoms iš Vilniaus persikėlus į Kauną. Ji tiesiogiai siejosi su buvusia ypač sunkia apsirūpinimo maistu ir būtiniausiais ištekliais padėtimi ir valdžios siekiu maisto ir kitų materialinių vertybių tiekimą, kurį vykdė privatūs tiekėjai, perimti į savo rankas, užtikrinant visavertį valstybės funkcionavimą. Naujoji institucija pirmiausia turėjo užtikrinti besikuriančios Lietuvos kariuomenės – stipriausio valstybės ramsčio – poreikius, atlikdama faktiškai jos intendantūros vaidmenį. O tuo metu šios valdybos santykis su krašto civiline visuomene buvo tarsi dvejopas: ji turėjo užtikrinti ir vykdyti būtiniausių išteklių paėmimą už fiksuotą užmokestį iš savininkų ir gamintojų kariuomenės reikmėms, bet kartu dalį paimto turto tiekti labiausiai stokojantiems gyventojams. Tad Vyriausioji tiekimo valdyba, aprūpindama kariuomenę, veikė ir kaip valstybės socialinių reikalų sprendimo ir administravimo institucija. Jos kompetencijos ir veiklos apimtys nustatinėtos palaipsniui, atsižvelgiant į dinamiškai besikeičiančią padėtį valstybės viduje ir šalia jos sienų. Atskirų politikų valia institucijai buvo tekę ir gana ambicingų, bet nelabai pamatuotų, nuo jos pagrindinės veiklos nutolusių funkcijų, pvz., gaivinant tam tikras pramonės įmones, prižiūrint centrinio valdžios aparato transporto priemonių parką ir pan.

Straipsnyje nagrinėjama Teodoro Daukanto karjeros pradžia Lietuvos Respublikos kariuomenėje, veikla Krašto apsaugos ministerijoje (1922–1928) ir einant krašto apsaugos ministro pareigas, pateikiamas šios veiklos vertinimas. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Teodoras Daukantas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininku, vėliau – iki paskyrimo į Valstybės tarybą – krašto apsaugos ministru.

Tęsinys. Pradžia: Karo archyvas, t. XL, p. 265–351

Straipsnyje siekiama nustatyti bendrąjį tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų, tiesiogiai dalyvavusių antisovietiniame lietuvių partizanų judėjime, skaičių, kartu analizuojama jų skaičiavimo problematika. Nagrinėjami probleminiai aspektai, kurie galėtų pakoreguoti bendruosius skaičius, taip pat priežastys, lėmusios tokį karininkų, dalyvavusių ginkluotajame pasipriešinime, skaičių. Atkreipiamas dėmesys į karininkus, kurie galėjo padėti plėtoti pasipriešinimą, tiesiogiai jame nedalyvaudami.