Karo archyvas

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sparčiai ir sėkmingai lietuvių kariuomenė perimdavo karybos naujoves, atsakydama į iššūkius, mestus Vokiečių ordino XIII–XIV a. Remiantis daugiausia rašytiniais šaltiniais siekiama parodyti, kad lietuvių ir Vokiečių ordino kariavimo būdas XIV a. supanašėjo, ryškus atotrūkis, būdingas XIII a. pradžiai, buvo įveiktas. Simboline šio ilgalaikio proceso atomazga galime laikyti 1410 m. Žalgirio mūšį.

Šis straipsnis skirtas iki šiol istoriografijoje menkai tyrinėtai paskutiniajai Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) 1712-ųjų metų karinei kampanijai, kuri vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir kurioje dalyvavo Lietuvos kariuomenė, aptarti.

Romos Katalikų Bažnyčios tikintieji anksčiau ar vėliau kelia klausimą – ką derėtų daryti tėvynę užpuolus agresoriui. Straipsnyje apžvelgiamas Katalikų Bažnyčios mokymas akcentuojant būtent tėvynės gynimo ginklu moralumą. Apžvelgiamas Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į karo ir taikos sampratą. Išryškinami momentai, kuriais atvejais ginkluotas pasipriešinimas neperžengia būtinosios ginties ribų, o kada gynyba yra neteisėta ir nepateisinama, sąlygos, kuriomis leistina ginkluota savo krašto gynyba, paliečiama biblinė gynybos samprata.

Straipsnio tekstas išplaukė iš daugiau nei dešimtmetį tyrinėtos Nepriklausomybės kovų su bermontininkais medžiagos, kurią sudaro knygos, periodika, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondų dokumentai, kautynių prie Radviliškio vietos analizė. Remiantis sukaupta informacija buvo skaitomi pranešimai. Vien 2018 metais pranešimai šia tema buvo skaitomi balandžio 19 d. Šiaulių universitete vykusioje jaunųjų tyrėjų mokslinėje konferencijoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti ir lapkričio 9 d. Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Atkurtai Lietuvos kariuomenei – 100 metų“. Būtent šių pranešimų pagrindu gimusiame straipsnyje nagrinėjama kariavusių pusių patirtų nuostolių santykio problematika. Straipsnyje gilinamasi į vadų pateiktus duomenis apie nuostolių dydį, jie gretinami su priešo patirtais nuostoliais ir matoma, kad Lietuvos kariuomenės kai kurių vienetų vadai klydo – proporcija „1 su 3“, vertinant puolančiųjų ir besiginančiųjų nuostolius Radviliškio atveju klasikinės karinės taktikos požiūriu, tiesiog nepritaikoma. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio buvo pasiekta, straipsnyje pateikiamos ir nagrinėjamos priežastys, padėjusios laimėti, nepaisant tam tikrų karo meno logikos prieštaravimų. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad straipsnyje neanalizuojamos kautynės, o tik vertinamos pavienės aplinkybės, kautynių statistika ir kontekstas.

Straipsnyje, remiantis šaltiniais ir istoriografija, analizuojama majoro Stasio Zaskevičiaus veikla Lietuvos konsulate Petrograde 1922 m. liepos 8 d.–1923 m. rugsėjo 30 d., sprendžiant konsulato personalo kaitos, stygiaus ir buvusio Lietuvos konsulo Petrograde Aleksandro Dubinskio dėl jo neatsakingo vadovavimo kilusias problemas, taip pat veikla tvarkant konsulato dokumentaciją ir turtą, atvežtą į Lietuvos atstovybę Maskvoje 1923 m. spalio 6 d.–gruodžio 15 d. Daroma išvada, kad konsulas S. Zaskevičius sėkmingai sprendė su konsulo personalu susijusias problemas, rūpinosi konsulato perėmimo iš A. Dubinskio ir jo grąžinimo į Lietuvą reikalais, tremtinių ir optantų grįžimu į Lietuvą, valstybės saugumu, sparčia ir patogia komunikacija su kaimyninėmis Lietuvos atstovybėmis užsienyje.

Straipsnyje atskleidžiama, kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus, remdamasis geriausiomis Europos muziejininkystės tradicijomis, tyrė karybos istoriją, rengė ekspozicijas, kūrė tradicijas ir ceremonijas ir auklėjo visuomenę Tėvynės meilės dvasia. Įvertinami ir skaudūs okupacijų padariniai, išskirtinis muziejaus vaidmuo atgimimo laikotarpiu, atkuriant senąsias ir kuriant naujas tradicijas.

1944 m. rugpjūčio–1945 m. kovo mėn. pustrečio šimto Lietuvos laisvės kovotojų tobulinosi Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos mokyklose. Jose kovotojai mokėsi iki būrio dydžio grupėmis, sudarytomis pagal tautinę priklausomybę, nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kovotojai organizavo partizanų kovinius būrius, papildė jau susiformavusius partizanų junginius, buvo paskirti įvairių partizanų junginių vadais, štabo skyrių viršininkais, organizavo ir vykdė partizanų kovinį rengimą.

Straipsnyje nagrinėjami KGB destrukciniai veiksmai prieš Krašto apsaugos departamentą (KAD) 1990–1991 m. Remiantis archyviniais šaltiniais aptariama bendroji sovietų saugumo padėtis, lėmusi praktinio veikimo galimybes, nagrinėjami informacijos rinkimo būdai, analizuojama, kokia konkrečiai informacija domino KGB, parodomi sovietų saugumiečių mėginimai veikti.

Andrzejaus Małysos monografijos Generał Antoni Giełgud (1792–1831) (Działalność wojskowa, Oswięcim, 2016, 305 p.) recenzija

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių mokslų katedros mokslo darbų apžvalga.