Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Nesena egzistencinių krizių Europoje virtinė – ekonomikos krizė, Rusijos agresija Ukrainoje ir 2015 m. pabėgėlių krizė – baigėsi sukurdama naują varomąją jėgą Europos Sąjungoje. Vokietija tapo, vargu ar ginčijama, pagrindinė sprendimų priėmėja. Kaip tik dėl krizės Ukrainoje ir Rusijai aneksavus Krymą 2014 m., Vokietija taip pat prisiėmė vadovaujamą vaidmenį, kurio ji ilgai vengė, Europos Sąjungos užsienio politikos srityje. Tačiau Berlynui šis naujas vaidmuo nėra savaime suprantamas – tik palaipsniui Vokietija ėmė apsiprasti su tokiu svarbiu vaidmeniu, kuris atsirado daugiau dėl išorinių aplinkybių negu dėl vidinių sumanymų. Savo įvaizdžio užsienyje suvokimas, vis dar vyraujantis kaltės jausmas baimė būti suprastai kaip dominuoti siekiančia valstybe trukdė Vokietijai iki šiol užimti pagrindines pozicijas politinėje arenoje. Ji mieliau slapta darė įtaką, pateikdama save kaip „pagrindinę padedančią Europai pareigūnę“1. Šis straipsnis analizuoja, kaip Vokietija nors ir nenoriai, bet įsitvirtino (ypač dėl 2014 m. prasidėjusios Ukrainos krizės) kaip pagrindinė sprendimų priėmėja Europos Sąjungos bendroje užsienio ir saugumo politikoje ir tapo de facto vadovaujančia šalimi rengiant atsaką Rusijai. Straipsnyje aptariami šio naujojo vaidmens vidaus ir išorės padariniai ir ypač jo poveikis Baltijos valstybėms.