Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje pateikiamas „Krymo susivienijimo su Rusija“ vertinimas šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu ir nagrinėjami argumentai, kuriuos pasitelkia aneksiją, t. y. prievartinį teritorijos prijungimą prie savosios teritorijos, neigiantys Rusijos teisės mokslininkai. Atskleidžiama, kaip pakito Rusijos oficiali pozicija ir teisės doktrina dėl tautų teisės į apsisprendimą turinio, palyginti su šio principo aiškinimu, dominavusiu prieš JT Tarptautiniam Teisingumo Teismui paskelbiant konsultacinę išvadą „Dėl Kosovo vienašalio nepriklausomybės paskelbimo atitikties tarptautinei teisei“. Taip pat nustatomos argumentavimo strategijos, kurios pasitelkiamos siekiant pateikti Rusijos Federacijos politiniams interesams palankų tarptautinės teisės normų aiškinimą. Atskleidžiama, kaip Rusijos Federacijai palankią poziciją kuriančių Rusijos teisės mokslininkų darbuose tarptautinės teisės sąvokoms suteikiamas naujas turinys, teisiniai argumentai derinami su šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu irelevantiškais teiginiais ir teoriniais konstruktais, taip ištrinant ribas tarp teisinės ir neteisinės argumentacijos bei formuluojant Rusijos politiniams interesams naudingą pseudoteisinį naratyvą.

Pietų Azija – Lietuvoje kol kas menkai tyrinėtas regionas. Ilgą laiką jis nepakliūdavo ir į šalies užsienio politikos veikėjų akiratį: jų dėmesio centre buvo valstybės tarptautinio įtvirtinimo, euroatlantinės integracijos darbotvarkės klausimai. Tačiau padėtis pamažu keičiasi. Pietų Azija iškyla kaip Lietuvos potencialus politinis bei ekonominis partneris. Šiame straipsnyje bendrais bruožais mėginama apibūdinti Pietų Azijos regioną, jo geografines ir politines ribas, aktualiausius nūdienos klausimus, ir kartu nagrinėjama, kaip jų fone atrodo Lietuvos santykiai su šio regiono valstybėmis. Peršasi išvada, kad kol kas Lietuva negali svariai prisidėti spręsdama fundamentalias šio regiono problemas, tačiau atskirose srityse jos vaidmuo gali būti naudingas. Kaip pavyzdys išskiriamas lietuviškų lazerių eksportas į Indiją ir didėjantis Pietų Azijos studentų skaičius Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Dabartinė strateginė Vakarų demokratijų padėtis yra ir Vakarų nesėkmės suvokti moralinį-kultūrinį galutinės Šaltojo karo fazės aspektą rodiklis, ir civilizacijos dvasinės krizės, ištikusios Vakarų Europą paskutiniais dešimtmečiais, atspindys. Todėl svarbu apžvelgti savitą 1989–1991 m. revoliuciją Vidurio ir Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Šį dramatišką Europos politikos pasikeitimą lėmė daug veiksnių, tarp jų ir JAV prezidento Ronaldo Reagano inicijuotas Vakarų persiginklavimas. Bet 1989–1991 m. politinė revoliucija taip pat buvo sąžinės revoliucijos Vidurio ir Rytų Europoje pasekmė, kur nacionalinės tapatybės ir kultūros atstatymas galiausiai lėmė pasipriešinimą švelniosios galios priemonėmis, kurioms griežtosios galios priemonės, paprastai komunistinių režimų naudojamos nuomonių skirtumams naikinti, negalėjo prilygti. Todėl Lietuva, kuri parodė dažnai ignoruojamą tiesą, kad lengvai nepasiduodanti tauta laikui bėgant gali sukelti politinius pokyčius, turi teisę priminti Vakarams, kad laisvė niekada nepasiekiama veltui; kad žmogiškasis orumas, žmogaus teisės ir teisės viršenybė turi būti stiprios pilietinės visuomenės įtvirtintos kultūros srityje, kad būtų galima jas ginti politiškai ir karine jėga; kad moralinis reliatyvizmas yra nepatikimas pagrindas demokratinėms savivaldos institucijoms.

Nesena egzistencinių krizių Europoje virtinė – ekonomikos krizė, Rusijos agresija Ukrainoje ir 2015 m. pabėgėlių krizė – baigėsi sukurdama naują varomąją jėgą Europos Sąjungoje. Vokietija tapo, vargu ar ginčijama, pagrindinė sprendimų priėmėja. Kaip tik dėl krizės Ukrainoje ir Rusijai aneksavus Krymą 2014 m., Vokietija taip pat prisiėmė vadovaujamą vaidmenį, kurio ji ilgai vengė, Europos Sąjungos užsienio politikos srityje. Tačiau Berlynui šis naujas vaidmuo nėra savaime suprantamas – tik palaipsniui Vokietija ėmė apsiprasti su tokiu svarbiu vaidmeniu, kuris atsirado daugiau dėl išorinių aplinkybių negu dėl vidinių sumanymų. Savo įvaizdžio užsienyje suvokimas, vis dar vyraujantis kaltės jausmas baimė būti suprastai kaip dominuoti siekiančia valstybe trukdė Vokietijai iki šiol užimti pagrindines pozicijas politinėje arenoje. Ji mieliau slapta darė įtaką, pateikdama save kaip „pagrindinę padedančią Europai pareigūnę“1. Šis straipsnis analizuoja, kaip Vokietija nors ir nenoriai, bet įsitvirtino (ypač dėl 2014 m. prasidėjusios Ukrainos krizės) kaip pagrindinė sprendimų priėmėja Europos Sąjungos bendroje užsienio ir saugumo politikoje ir tapo de facto vadovaujančia šalimi rengiant atsaką Rusijai. Straipsnyje aptariami šio naujojo vaidmens vidaus ir išorės padariniai ir ypač jo poveikis Baltijos valstybėms.

Šiame straipsnyje apžvelgiama vieša informacija, kuri verčia abejoti tradicine Vladimiro Putino režimo kaip „valdžios vertikalės“ koncepcija, taip pat kvestionuojama prielaida, kad būtent Putinas ir sukūrė šį režimą, o jo kūrimo pradžią reikia sieti su Putino atėjimu į Rusijos valdžią 2000 metais. Straipsnyje bandoma pagrįsti teiginį, kad procesai, pasibaigę tuo, ką dabar vadiname Putino režimu, prasidėjo dar prieš Sovietų Sąjungos žlugimą ir vyko Rusijoje visą vadinamąjį Boriso Jelcino demokratijos laikotarpį. Jie susiję su net pačioje Sovietų Sąjungoje visagale laikytos slaptosios tarnybos KGB planais reformuoti Sovietų Sąjungą, turto išdalijimu Sovietų Sąjungai žlugus ir žmonėmis, kurie buvo arba specialiai rengti minėtam SSRS reformavimui arba patys buvo KGB atstovai, o dabar būtent jie yra įsitvirtinę Rusijos valdžioje. Šio straipsnio tikslas ir yra atskleisti šią Putino režimo prigimties pusę, kuri gerokai keičia visą įprastą paveikslą.

Hibridinis karas – bene dažniausiai vartojama sąvoka siekiant paaiškinti ir apibūdinti Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje. Šiame straipsnyje nuodugniai analizuojama hibridinio karo teorijos raida ir jos susiformavimo aplinkybės, nubrėžiama riba tarp hibridinio karo ir hibridinių grėsmių, aptariama hibridinio karo recepcija vakarų valstybių ir Rusijos kariuomenėse. Rusijos kariuomenės veiksmai Kryme nagrinėjami remiantis Franko Hoffmano suformuotomis hibridinio karo teorijos nuostatomis, atskleidžiant ne tik besikeičiančių karybos tendencijų, tačiau ir Krymo pusiasalyje egzistavusių politinių, kultūrinių, demografinių ir karinių sąlygų įtaką karinei operacijai. Straipsnio pabaigoje įvertinama, ar hibridinio karo teorija kaip analitinė kategorija paaiškina Rusijos karinius veiksmus Kryme.

Straipsnyje nagrinėjamos grėsmės, susijusios su radioaktyviųjų medžiagų ir branduolinėms programoms pritaikomų dvejopos paskirties prekių gabenimu. Taip pat aktualizuojama šių tendencijų problematika Baltijos šalims. Rusijos nusikalstamų grupuočių skverbimasis ir suaktyvėjimas Ukrainoje, situacija konflikto destabilizuotose aplinkinėse sudaro prielaidas branduolinei kontrabandai ir keičia Rytų Europos regiono rizikos profilį. Formuojasi naujos grupuotės, susipina kontrabandos keliai, keičiasi įtakos zonos. Dėl šių priežasčių pastebimi neįprastas organizuoto nusikalstamumo elementų įsitraukimas į branduolinę kontrabandą ir geografinė pervežimo kelių slinktis. Taip pat pastebimos valstybių, siekiančių kontrabanda gauti medžiagų karinėms programoms, pastangos apeiti tarptautinius reguliacinius mechanizmus per šį regioną. Straipsnyje keliama problema – naujų branduolinės kontrabandos tendencijų pasekmės Baltijos šalių saugumui. Lietuva gali susidurti su šaliai santykinai nauja grėsme, kurios tinkamai atremti nėra pasiruošta. Įvardijami rizikos faktoriai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį dabar, kol galimas pavojus netapo realybe, ir būdai Lietuvai prisidėti prie šių problemų sprendimo regioniniu mastu.

Šiame straipsnyje pristatoma baimės sampratos refleksija tarptautinių santykių ir užsienio politikos teorijose. Tekste iš pradžių aptariama baimės fenomeno ir racionalaus elgesio sampratos, akcentuojant, jog baimės samprata, priešingai nei anarchijos, tarptautinių santykių teorijoje neturi emocinio krūvio. Apžvelgus emocijų veiksnį tarptautinių santykių ir užsienio politikos teorijoje siūloma sugrąžinti baimės kategorijai reikšmingą emocinį krūvį. Darbe akcentuojama, jog baimė (traktuojant ją kaip emociją) gali turėti ir tarptautinę sistemą ardančią ir tarptautinę komunikaciją trikdančią funkciją. Ši emocionalizuota grėsmės ir baimės suvokimo samprata (darbe įvardyta kaip para bellum įsitikinimų sistema) dėl savo intensyvaus emocinio krūvio ir valstybės vidaus veiksnių dominavimo įtvirtinant baimės jausmą skiriasi nuo kitų baimės suvokimo tipų galios asimetrijos (realizmas) ir identitetų asimetrijos (liberalizmas, konstruktyvizmas). Straipsnyje šie baimės suvokimo tipai yra traktuojami kaip socialiniai įsivaizdavimai, per laiką vienas kitą keičiantys ar papildantys. Trečioji straipsnio dalis skiriama Lietuvos užsienio politikos idėjų analizei. Darbe analizuojama Lietuvos regiono lyderės idėja. Teigiama, jog ji buvo neracionali, nes paremta baimės emocijos faktoriumi. Taip pat pateikiamos įžvalgos ir siūlymai skirti naują besiformuojantį Lietuvos užsienio politikos etapą (nuo 2014 m. Krymo okupacijos), kuriame, kaip ir regiono lyderės koncepte ir priešingai nei kitose Lietuvos užsienio politikos etapuose, dominuoja baimės emocija. Straipsnis užbaigiamas probleminiu klausimu – ar Lietuvos užsienio politikoje įsitvirtinanti nauja idėjinė kryptis netaps nelanksčia, para bellum logika paremta įsitikinimų sistema, ateityje trikdysiančia optimalų užsienio politikos formavimą.