Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Dėl naujausių su prezidento rinkimais susijusių įvykių JAV užsienio politikos viršūnėms atsirado neatidėliotinas poreikis atnaujinti strategiją Rusijos atžvilgiu. Baltijos valstybės šiuo požiūriu yra itin jautrios, nes jų besikeičianti saugumo situacija priklauso nuo NATO garantijų, kurios savo ruožtu labai priklauso nuo JAV požiūrio į NATO. Politikos tyrimų institutai, arba politikos tyrimų ir analizės centrai (angl. think tanks), yra svarbi JAV užsienio politikos viršūnių veiklos dalis ir, turint omenyje jų dažnai daromą įtaką JAV užsienio politikai, yra normalu bet kuriam, tyrinėjančiam Baltijos šalių saugumą, įvertinti dabartines tyrimų ir analizės centrų JAV saugumo įsipareigojimų regione įgyvendinamumo ir pageidaujamumo perspektyvas. Dėl minėtos priežasties šis straipsnis įvertina dvylikos garsių JAV užsienio politikos tyrimų ir analizės centrų tyrimų keturiomis temomis rezultatus: pozicija dėl JAV bendrosios strategijos; Maskvos ketinimų ir pajėgumų suvokimas; NATO ir jo vertės JAV saugumui įvertinimas; įsipareigojimų dėl Baltijos valstybių saugumo pažeidžiamumo lygis ir šio pažeidžiamumo vertinimas. Tyrimo duomenys paneigia nusistovėjusią nuomonę, kad JAV užsienio politikos tyrimų ir analizės centrai iš esmės link vertinti Baltijos valstybes iš realizmo pozicijų. Iš tikrųjų jie dažniausiai nepalaiko JAV įtakos mažinimo ir užsidarymo, dauguma mano, kad Rusija turi revanšistinių motyvų ir, iš esmės, remia labiausiai į rytus nutolusio NATO sparno gynybos stiprinimą. Tačiau daryti išvadą, kad visa JAV tyrimų ir analizės centrų bendruomenė yra tvirta Baltijos valstybių rėmėja, taip pat būtų gerokai perdėta, nes dauguma centrų tiesiog skiria per mažai dėmesio Baltijos šalių saugumo klausimams.

Kilus Ukrainos krizei ir Vakarams paskelbus sankcijas Rusijai, šios šalies politinis elitas sugrįžo prie jos užsienio politikos tradicijai būdingos retorikos apie Aziją kaip atsvarą Europai ir JAV. Priešingai nei ankstesniais etapais, šįkart objektyvių šalies strateginių ir ekonominių poreikių pripažinimas leido tikėtis tikro proveržio santykiuose su tarptautinės politikos ir ekonomikos centru vis labiau virstančiu regionu. Tačiau pirmiausia Rusijai reikėjo susidoroti su ilgalaikėmis savo Rytų vektoriaus problemomis, tarp kurių svarbiausia tebebuvo auganti jos Azijos politikos priklausomybė nuo Kinijos. Šiame straipsnyje siekiama įvertinti Maskvos užsienio politikos Azijoje išsikeltų tikslų ir pasiektų rezultatų atitikimą per 2014–2016 metų laikotarpį, ypač pabrėžiant pamatinį jos siekį tokiu būdu įgauti daugiau manevro laisvės globaliu ir regioniniu tarptautinės politikos lygmenimis.

Vakarų įprastiniame diskurse „užsienio kovotojais“ dažnai laikomi žmonės, per pastaruosius penkerius metus apsigyvenę Vakarų Azijoje. Nors iš tiesų nemaža jų dalis prisijungė prie įvairių ginkluotų grupuočių, tačiau dauguma, pavyzdžiui, su tėvais keliaujantys vaikai ir jaunos moterys – Vakarų valstybėse vyraujančiu populiariu žargonu menkinamai pavadintos „džihado nuotakomis“ – netapo arba net negalėjo tapti šių grupių dalimi. Tačiau, nekalbant apie šias kategorijas, tikėtina, kad į ginkluotas grupuotes Sirijoje ir Irake įstoję jauni žmonės, kurie gali būti tapatinami su „kovotojais“, nėra „užsieniečiai“ (ir tikrai didžioji jų dalis savęs tokiais nelaiko). Didžiulis skaičius į Vakarų Aziją nuvažiavusių žmonių įsiliejo į Islamišką khilafos valstybę (IKV), kurioje jų statusas panašus į „natūralizuotų piliečių“, kurių natūralizacijos procesas yra susijęs su įstojimu į IKV ginkluotąsias pajėgas. Žmonės, kurie neįstojo arba negalėjo įstoti į IKV ginkluotąsias pajėgas, tapo piliečiais, prisiekusiais ištikimybę kalifui (Abū Bakr al-Baghdadi) ir atlikusiais vadinamąją priverstinę hidžrą – išsikėlimą iš netikinčiųjų šalies į paskelbto kalifato vadovaujamą islamo šalį. „Islamo valstybės“ (toliau – IV) inicijuotas kalifato projektas yra unikalus reiškinys ne tik tarptautinių santykių teorijos, bet ir klasikinių valstybės formavimosi ir nacijos / nacionalinės savimonės kūrimo sampratų atžvilgiu ir atskleidžia naują požiūrį į pilietybės suvokimą. Tiek siaurąja karinio saugumo, tiek bendrąja valstybių prasme jis kelia naujus iššūkius ypač toms šalims (tarp jų ir Europos), kurių piliečiai atsisako savo pradinio socialinio kontrakto kurdami naują.

Pastaruoju metu NATO karių Baltijos valstybėse padaugėjo dėl kintančios tarptautinės aplinkos, padidėjusio potencialių pavojų ir grėsmių lygio ir būtinybės sustiprinti atgrasymo priemones regione. Varšuvoje ir Velse vykusiuose NATO viršūnių susitikimuose priimtų sprendimų pagrindu Estija, Latvija ir Lietuva turės priimti bataliono dydžio kovines grupes. Straipsnyje siekiama išnagrinėti, kaip priimančiosios šalies parama (PŠP; angl. Host Nation Support, HNS) gali prisidėti prie nacionalinės gynybos ir prie Baltijos valstybių savarankiškos gynybos pajėgumų. PŠP sąvoka figūruoja visų trijų šalių nacionalinės gynybos koncepcijose. Tačiau ją pradėta aktyviai naudoti ir taikyti tik per pastaruosius dvejus metus. Straipsnyje teigiama, kad intensyvesnis PŠP sistemos inkorporavimas į nacionalinės gynybos politiką padeda plėtoti pajėgumus tokiose srityse kaip nacionalinė karinė logistika, infrastruktūra ir civilių ir karių bendradarbiavimas. Šie pajėgumai gali būti naudingi kaip nacionalinės gynybos tąsa.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kokios prielaidos yra sukurtos Lietuvos ir Lenkijos kultūriniam bendradarbiavimui, atskiriant tris dėmenis: dvišalį kultūrinį bendradarbiavimą, kultūrinę diplomatiją ir tautinių mažumų kultūrinę veiklą. Tokia atskirtis yra daroma sąmoningai, siekiant nustatyti Lietuvos ir Lenkijos santykį kaip subjekto ir objekto arba subjekto ir kito subjekto santykį tarp Lietuvos ir Lenkijos. Pirmuoju atveju, reikštų, kad Lietuva ir Lenkija yra viena kitos kultūrinės politikos objektas, antruoju, kad Lietuva ir Lenkija yra lygiavertės partnerės kultūrinio bendradarbiavimo srityje. Siekiant šio tikslo, būtina išanalizuoti ne tik dvišalę, bet ir nacionalinę teisinę bazę ir kultūrinę veiklą, nes kultūrinė diplomatija yra skirta vienkrypčiam valstybės poveikiui kitai valstybei, o kultūrinis bendradarbiavimas apibrėžia bendro tikslo įgyvendinimą kultūros srityje.

Rusijos konfrontacijos su Vakarais 2014–2016 m. laikotarpio vienas iš išskirtinių bruožų yra Rusijos propagandos suaktyvinimas tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje. Lietuva, kurios santykių normalizacija su didžiąja kaimyne nebuvo užbaigta ir kuri atvirai parėmė Ukrainos poziciją, susilaukė papildomo Rusijos žiniasklaidos dėmesio, o tiksliau, joje sustiprėjo antilietuviškų nuotaikų kurstymas. Šiuo atveju pirmiausia mėginama bendrais bruožais apibūdinti, kaip masinės informavimo priemonės (televizija ir periodinė spauda) atliko socialinio konstrukto kūrėjų vaidmenį, ir išsiaiškinti Rusijos žiniasklaidoje pateikiamas Lietuvos kiekybines charakteristikas. Remiantis šia analize išskiriami trys dominuojantys negatyvūs Lietuvos įvaizdžiai – rusofobiška ir antirusiška, istorijos falsifikatorė, žlunganti ir neįtakinga. Šie įvaizdžiai nuosekliai ir kryptingai eksploatuojami Rusijos informacinėje erdvėje, beveik neegzistuojant alternatyviems šaltiniams, tapo neginčijama tiesa daugumai Rusijos piliečių. Tai suteikia Kremliui dideles manipuliacijos perspektyvas kuriant geopolitinio nestabilumo taktiką ir strategiją. Antra vertus, nederėtų pamiršti, kad Lietuvos negatyvus paveikslas padeda Rusijos visuomenei pateisinti Putino sukurtą politinę sistemą ir jos pranašumus prieš Vakarų pasaulį.

Kaliningrado klausimas nuolat iškyla net keliuose Lietuvos užsienio politikos ir saugumo užtikrinimo kontekstuose. Todėl svarbu pažvelgti, kokius santykių modelius Lietuva bandė įgyvendinti su Kaliningradu ir kokias galimybes ir grėsmes jis kūrė Lietuvai. Šiame straipsnyje gilinamasi į V. Putino valdymo laikotarpiu pastebimai išryškėjusį Kaliningrado veiksnį Rusijos ir Lietuvos, ES ir NATO santykiuose, atsižvelgiant tiek į griežtojo saugumo, tiek į švelniojo saugumo aspektus. Tokioje analizėje svarbu įvertinti, ką Rusijai reiškia Kaliningrado ir kokį vaidmenį ji atlieka užsienio politikoje, kaip jis kinta, kokia yra ES, Lietuvos ir Kaliningrado santykių kaitą pastaraisiais metais, kokie yra galimi ir pageidautini Lietuvos bendradarbiavimo su Kaliningradu scenarijai.

Šiame straipsnyje pateikiama moderniosios Lietuvos karinės diplomatijos evoliucija, ateities prioritetinės kryptys, nagrinėjami tarnybos organizavimo ypatumai. Straipsnyje parodoma, kad karinės diplomatijos organizavimas yra politinių nuostatų, Lietuvos karininkijos pasirengimo, ūkinio aprūpinimo ir karinės diplomatijos vietos nacionalinėje diplomatijos sistemoje radimo visuma. Autorius teigia, kad karinės diplomatijos apimtis lemia krašto apsaugos sistemos politinės vadovybės nuostatos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo karinėje srityje ir žinybinių interesų užsienio valstybių analogiškose sistemose atstovavimo mastai. Straipsnyje pateikiama karinės diplomatijos, karininkų tarnybos specifika sąjungininkų (NATO) ar ES valstybėse ir tarnybos ypatumai kitose, dažnai priešiškų interesų Lietuvai turinčiose, valstybėse. Straipsnyje autorius pateikia argumentų dėl karinio diplomatinio atstovavimo prioritetų vidutiniu laikotarpiu. Autorius daro išvadą, kad karinės diplomatijos svarba, matant pastaruoju metu besirutuliojančias tarptautinės struktūros tendencijas, tik stiprės, o pilnavertė diplomatija negalės funkcionuoti be kvalifikuoto karinio patarimo.

Straipsnyje atliekama Lietuvos, kaip ES energetinės salos, atvejo analizė. Tuo tikslu pateikiamas ES energetinės salos kaip reiškinio apibūdinimas, pateikiami jos požymiai. Atlikta analizė parodė, kad Lietuva 1990–2009 m. iš dalies, o 2010–2013 visiškai atitiko ES energetinės salos charakteristikas, o dominuojanti energijos tiekėja Rusijos Federacija piktnaudžiavo susidariusia padėtimi, vykdė prievartos politiką energetikos srityje, todėl kėlė objektyvias grėsmes ne tik energetiniam, bet ir ekonominiam bei nacionaliniam saugumui. Tačiau 2015 m. nutiesusi alternatyvius elektros ir dujų tiekimo kelius ir sukūrusi rinkos sąlygas energetikos sektoriuje, Lietuva pasiekė lūžio tašką ir panaikino energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Lietuva laikytina geru ES energetinės salos pavyzdžiu.