Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Šiame straipsnyje teigiama, kad technologinės inovacijos keičia karą ir verčia diegti naujoves, persvarstyti strateginius, operatyvinius bei taktinius sprendimus, kelia naujų moralinio ir teisinio pobūdžio klausimų. Mažos valstybės privalo iš naujo apibrėžti savo gynybą, atsižvelgdamos į pagrindines technologijų tendencijas. Technologinė plėtra tik sustiprina karinių technologijų policentrinę sistemą, nes kariaujama 6 srityse ir mažos valstybės negali prie jų visų prieiti, be to, joms stinga finansinių ir pramoninių pajėgumų. Dirbtinis intelektas, stiprėjantis kibernetinių ir informacinių elementų vaidmuo, bepilotės sistemos, 3D spausdinimas keičia kovos lauko teritoriją ir verčia atitinkamai pritaikyti mažų valstybių gynybą. Mažos valstybės savo gynybą turi planuoti trims laikotarpiams – taikos metui, užpuolimui iki visiškos okupacijos ir rezistencijai. Technologinės inovacijos yra svarbios mažų valstybių gynybai, tačiau esminis elementas yra kariuomenės ir visuomenės pasirengimas visuotiniam pasipriešinimui siekiant neleisti agresoriui pasiekti pergalę. Mažos valstybės negali konkuruoti su technologiniu požiūriu pažangiomis šalimis (tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu), todėl jos turi prisitaikyti plėsdamos kovinę galią, taip pat prisitaikyti gintis teritorijose, kuriose sumažėja technologinis pranašumas ir padidėja netikrumas. Mažos valstybės taip pat privalo gynybos klausimus spręsti kūrybingiau panaudodamos neįprastas priemones, pagrindinį dėmesį skirti gebėjimui kovoti neturint aiškaus vadovavimo ir valdymo, investuoti į karininkų ir karių asmeninių įgūdžių ugdymą, taip pat palaikyti abipusiškai naudingus ryšius su technologiniu požiūriu pranašesniais sąjungininkais.